Batviniai Lietuvoje ir Lenkijoje vertinti prieštaringai. LDK net didikai mėgavosi šia sriuba, o lenkai dėl to šaipėsi iš lietuvių, mat burokų lapais šerdavo kiaules. Ne vienas XVII a. lenkų poetas šmaikštavo apie batvinius valgančius lietuvius. Hiacyntas Przetockis 1653 m. satyrinėje poemoje „Pasninko pietūs arba pramogėlė“ („Postny obiad abo zabaweczka“) eiliavo: „Ko lietuviams nebesinori, tą mes kaip skanėstus / Ant pasninko stalo dedame – neišvaizdžius burokus. / Visko mums užtenka, vieno dalyko maža – / Tik batvinių lenkų virtuvėje betrūko“.
Lenkai LDK gyventojus pravardžiavo batvinių valgytojais ir traukė juos per dantį: „Ar pas jūsų Radvilą batviniai užderėjo?“ Ilgainiui tokios kaimynų pašaipos virto saviironija ir net persikėlė į kalėdines dainas. Baltarusių tautosakoje dainuojama, kad skirtingos tautos atneša įvairių dovanų Kūdikėliui Jėzui, o „litvinai“ atneša puodą batvinių, ir iš tokios dovanos visi juokiasi. „Litvinais“ čia vadinami slaviškai kalbantys LDK rytų gyventojai. Panašios dainos net spausdintos XVIII a. stačiatikių-unitų maldaknygėse.
Istorikas Aleksandras Bely atskleidžia, kad XIX a. pasikeitus skonių madoms tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, tokios pašaipos išnyko, o batvinių sriubos receptai tapo išties prabangūs. Batviniams buvo naudojamos brangios žuvys – lašiša, eršketas, kartais jie gardinti vėžiais. Tai dažniausiai buvo šalta sriuba, puikiai tikusi atsigaivinti per vasaros karščius. Kol nebuvo šaldytuvų, šią sriubą, kad išliktų šalta, patiekdavo ant padėklo su ledu arba ledo gabaliukų priberdavo į sriubinę. Toks receptas pateiktas vilnietės Wincentos Zawadzkos 1858 m. knygos „Lietuvos virėja“ („Kucharka Litewska“) šaltsriubių skyriuje. Vilniaus Botanikos sode (dabar Bernardinų parkas) veikusiame Izaako Szumano vasaros restorane 1908 m. porcija batvinių su eršketu kainavo pusantro rublio, su lašiša – tik 50 kapeikų.
Jums reikės:
Gaminimo procesas
Šia informacija pasidalino Aleksandras Bely.