Patiekalas gaminamas iš kvietinių miltų, patiekiamas su varškės sūrio, kiaušinių, grietinės, sviesto padažu – kažkuo panašu į lietuviškus krosnyje keptus skrylius. Tokia lazanija aprašyta viename seniausių šio patiekalo XIV a. angliškame recepte. Tačiau dar iki tol lazanija turėjo ypatingą prasmę. Pirmąkart lazaniją paminėjo Sevilijos (Ispanija) vyskupas Izidorius (560–636 m.). Jis mini plokščios formos tešlos gaminius, kurie pirmiausia išverdami, o paskui kepami aliejuje, kaip vieną iš duonos rūšių, tinkamų naudoti Eucharistijoje per šv. Mišias.
Nors dėl makaronų kilmės ginčijasi kinai, italai, arabai, žydai, graikai, į Lietuvą lazanijos tipo patiekalas atkeliavo iš Italijos ir yra siejamas su Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene Bona Sforca. Tačiau, profesoriaus Rimvydo Laužiko teigimu, ji – tik italų kultūros ikona, o su italų gastronomine kultūra lietuviai susipažino keliais dešimtmečiais anksčiau, Kazimiero Jogailaičio laikais. Jau tuomet karališkasis dvaras turėjo sąsajų su italais.
Tiesa, pirmasis lietuviškas lazankų receptas su sūriu receptų knygoje aprašytas tik XIX a., po beveik 400 metų, Vincentinos Zavadzkos „Lietuvos virėjoje“. Šis receptas panašus į originalų pirmąkart paminėtą angliškąjį receptą, tik sudėtingesnis ir turintis daugiau ingredientų. Vėliau receptai kito ir daugėjo skirtingų įdarų: šilauogių, grybų, kumpio. XIX a. virėjai žvelgė kūrybiškai – lazankos kaip garnyras buvo naudojamos prie veršienos zrazų, gaminta ir lazankų legumina (savotiškas desertas).
Šia informacija pasidalino Rimvydas Laužikas.
Jums reikės:
Gaminimo procesas
Pastaba: neretai, ypač tradicinėje kaimo kultūroje, tik išvirtos „lazankos“, be jokio įdaro, yra valgomos su spirgais, grietine ar uogiene kaip savarankiškas patiekalas.