Kreivoji pilis ir Trijų Kryžių kalnas

Kas Neries ir Vilnelės santakoje buvo iki čia įsikuriant Vilniaus miestui? Ne tik šimtamečiai ąžuolai. Tiesą sakant, net ir Vilnios vaga tuo metu buvo kitur.

XIV amžiuje gyvenę žmonės pažvelgę į Trijų kryžių kalną matydavo medinę gynybinę Vilniaus pilį, vadinamą Kreivąja pilimi. Per 1390 m. vykusį susirėmimą su Vokiečių ordinu ji buvo sudeginta, ir taip amžiams buvo prarasta dalis miesto istorijos. Manoma, kad medinė gynybinė siena ant Kreivojo kalno stovėjo jau apie II tūkstantmečio pradžią, o pilyje ir jos papėdėje, mediniame mieste, žmonės gyveno XII a. – XIV a. Tiesa, tuo metu Kalnų parko teritorijos kraštovaizdis smarkiai skyrėsi nuo matomo dabar, o Kreivoji pilis sudarė vientisą gynybos kompleksą su kitomis dviem pilimis – Žemutine bei Aukštutine.

Vėliau, kai Kreivosios pilies nebeliko, pats kalnas ir toliau vaidino svarbų vaidmenį. Viena garsiausių legendų pasakoja apie XIV a. Vilniuje misiją vykdžiusius brolius pranciškonus. Įpykę pagonys lietuviai šiuos nuvedė ant kalno, pririšo prie kryžių ir nustūmė į Vilnelę ragindami grįžti ten, iš kur atėję. Krikščionybės metais šiai istorijai atminti ant kalno iškilo pirmieji mediniai kryžiai, o dabar pažvelgę į tą pusę matome pagal Antano Vivulskio projektą sukurtus boluojančius kryžius.