Vilniaus universiteto vaistinė

Vilniaus universiteto (VU) vaistinės receptų knyga – vienas seniausių išlikusių dokumentų, kuriame surašyti gydytojų bei profesorių receptai, pagal kuriuos buvo gaminami vaistai. Iš jų sužinome, kad XIX a. didžioji dalis vaistų buvo augalinės kilmės. Šiandien vaistinėje tokių vaistų ne visada rastumėte: tarp populiariausiųjų buvo rabarbarų šaknys, šeivamedžių žiedai, opijus, bebrų sruogliai, aguonų sirupas, kalio nitratas, mėtų žolė bei medaus ir acto mišinys „Oxymell“. Tačiau vienas senasis vaistas persikėlė ir į mūsų kasdienių maisto prekių parduotuvių lentynas. Tai kefyras, kuris  XIX a. buvo parduodamas vaistinėse, net apdovanojamas aukso medaliais. Vaistinėse buvo siūloma įsigyti ir gydomojo kefyro, rauginto naudojus kaukazietišką grybą, ir net užsisakyti nemokamą kefyro pristatymo paslaugą į namus.

Šiandien parduotuvių lentynose matome  „Nestle“ gaminius vaikams, yra žinoma, kad prieš 120 m. kūdikių pieno mišiniai iš Šveicarijos pasiekdavo ir Vilniaus vaistines. Sriubą jau tada buvo galima pagardinti „Maggi“ sultinio kubeliu. Ir, žinoma, negalime nepaminėti vakcinų. Jau 1808 m. Vilniuje įkurtame Vakcinacijos institute buvo ieškoma efektyvesnių, nei tuo metu buvo, vakcinos nuo raupų paruošimo, skiepijimo būdų, vykdoma vakcinos gamyba, lietuviškos vakcijos pardavinėtos ne tik Lietuvoje, bet ir Italijoje, Šveicarijoje ir kitose Europos šalyse.