Šakutė Valdovų rūmuose

Viduramžiais lietuviai valgė šaukštais, rankomis ir peiliais, bet tuomet į dvarą atvyko Žygimanto Senojo žmona Bona Sforza ir visiems laikams pakeitė lietuvių įpročius. Savo kraičio skrynioje ji atsivežė šakutę. Nors viduramžiais dvasininkai šakutes vadino velnio įrankiais, simbolizuojančiais ragus, tačiau XVI a., klestint renesanso epochai, Italijoje šakute buvo valgomi vaisiai, makaronai, mėsa. Valdovų rūmų ekspozicijoje pamatysite vieną pirmųjų šakučių Lietuvoje – tuomet jos turėjo tik du dantis.

Taigi atvykėlė karalienė diktavo dvaro madas, tad greitai prie stalo jau buvo galima pamatyti ir šakutėmis besinaudojančius didikus. Įsivaizduokite, jei dabar eidami į svečius atsineštumėte savo šakutę! O XVI a. tai buvo įprasta – stalo įrankiai buvo brangūs, ir ne vienas didikas visur su savimi vežiojosi savo stalo įrankius, sudėtus specialiuose odiniuose futliaruose, išklotuose aksomu. Šakutę ant stalo padėdavo tik patiems garbingiausiems svečiams.

Šakutės tapo ir stalo puošmena – jas dirbindavo meistrai, išpuošdavo giminės herbais, raštais ar monogramomis. Šakučių naudojimo menas dar ir buvo atskleistas švedams. Jį svetimtaučiams pristatė Žygimanto Augusto sesuo Kotryna, ištekėjusi už Švedijos karaliaus brolio, Suomijos princo. Beje, jų vestuvės vyko Vilniuje – Valdovų rūmuose.