Bazilijonai

Atokiau nuo visų akių, Aušros vartų gatvėje, stūkso bazilijonų vienuolynas, į kurį veda kelias pro garsiuosius architekto Kristupo Glaubico „Bazilijonų vartus“. Vienuolynas XVII a. įsikūrė ant Švč. Trejybės kalno, garsėjusio kaip trijų pirmųjų Lietuvos krikščionių kankinių – Jono, Antonijaus ir Eustachijaus – mirties vieta.

Vilniaus bazilijonų vienuolynas tapo unitų bažnyčios centru, kuriame buvo ruošiami naujokai, vienuoliai leido knygas lotynų, gudų, ukrainiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis, taip pat steigė mokyklas, kuriose nebuvo naudojamos fizinės bausmės. Tais laikais toks ugdymo metodas buvo itin netradicinis. Čia gyveno ir svarbiausias Vilniaus bazilijonų atstovas Juozapatas Kuncevičius, vėliau paskelbtas šventuoju ir palaidotas Šv. Petro Bazilikoje Vatikane.

Beje, carinės Rusijos laikais vyrų vienuolyno sparne buvo įrengtas kalėjimas, kuriame kalėjo ir Adomas Mickevičius. Jis savo kalėjimo vietą aprašė poemoje „Vėlinės“: „Jo celė nuošali ir prie bažnyčios šliejas; nieks mūsų negirdės, net iš arti priėjęs.“