Nors tikro lietuviško midaus ne kiekvienas yra ragavęs, bet turbūt yra girdėjęs, kad tai buvo gėrimas, be kurio LDK laikais šventės buvo neįsivaizduojamos. Virtas midus išpopuliarėjo XIV a. – apie tai byloja iki šių laikų išlikusios ąžuolinės statinės su užrašais. Apie midų sužinome ir iš lietuviško folkloro, skelbiančio savo „tiesą“: „Aisčiai alaus nedaro, bet yra užtenkamai midaus.“
Midaus receptai buvo itin saugomi ir perduodami iš kartos į kartą, tačiau 1854 m. išleistame patiekalų žinyne „Lietuvos virėja“ jo gaminimo paslaptis buvo atskleista. Tiesa, jei norėsite pasigaminti midaus pagal autentišką receptūrą, pirmiausia jums reikės susirasti naują ąžuolinę statinę ir išrūkyti ją siera – taip buvo brandinamas midus. O norint raudono midaus, baigiant jį virinti buvo rekomenduojama įmesti pusę svaro iki raudonumo įkaitintos geležies. Taigi, užduotis lauktų nelengva.
Jums reikės:
- 10 l vandens
- 7 kg medaus
- 40 g mielių
- šiek tiek cukraus
- 200 g kadagio uogų
- 5 g citrinos rūgšties
Gaminimo procesas
- Vandenį užvirinkite ir atvėsinkite. Į jį sudėkite 2 kg medaus, su cukrumi suaktyvintas mieles, ištirpintą citrinos rūgštį, susmukintas ir į marlę surištas kadagio uogas. Viską gerai išmaišę, masę supilkite į dilesnės talpos butelį.
- Butelį užkimškite kamščiu su skyle, į kurią įstatykite guminę žarnelę arba įdėkite lenktą stiklinį vamzdelį. Kitą jo galą įkiškite į butelį su vandeniu. Masei rūgstant pro vamzdelį pradės išsiskirti atsiradusios dujos. 2–3 savaites butelį laikykite šiltai (20–25 laipsnių temperatūroje). Per ši laikotarpį, per 2–3 kartus, sudėkite likusį medų.
- Kai rūgimas susilpnėja ir ant butelio dugno atsiranda drumzlių, midų reikia perpilti ir užkimštą laikyti dar 2–3 mėnesius. Praėjus šiam laikui, ruošiamą midų dar kartą nupilkite ir laikykite vėsesnėje patalpoje, kad subręstų. Silpnesnis midus subręsta per 4–6 metus, stipresnis bręsta 6–10 metų.