Į Vilniaus performanso meno bienalę atvykstantis pasaulinio garso menininkas: kuriame atsiminimų nuotrupų skalbyklę
Jau kitą savaitę, liepos 23 dieną, sostinėje prasideda Vilnius 700 jubiliejui skirtos Vilniaus performanso meno bienalės pagrindinė programa. Svarbiausias pirmosios Vilniaus bienalės programos akcentas – vieno reikšmingiausių šiuolaikinių menininkų Liam Gillick ir lietuviškų šaknų turinčio menininko, kino režisieriaus ir žurnalo „e-flux“ įkūrėjo Anton Vidokle performanso „Kelrodė šviesa. 2 dalis“ premjera, rašoma pranešime žiniasklaidai, kuriame Rosanos Lukauskaitės pokalbis su menininku Liamu Gillicku.
Liepos 23 d.–rugpjūčio 6 d. vyksiančioje Vilniaus pefromanso meno bienalėje Liam Gillick kartu su Anton Vidokle pristatomo performanso „Kelrodė šviesa. 2 dalis“ premjera vyks neįprastoje vietoje – Lietuvos geležinkelių traukinių remonto depo Grįžračio lauko teritorijoje (Švitrigailos g. 39). Pats performansas „Kelrodė šviesa. 2 dalis“ bus rodomas tik vieną kartą, liepos 24 dieną, pirmadienį, 20.30 val., įėjimas bus laisvas ir nemokamas visiems.
Niujorke gyvenančio britų menininko Liam Gillick darbai įtraukti į daugelį svarbių parodų, įskaitant „Documenta“ bei Venecijos, Berlyno ir Stambulo bienales. 2009 m. Venecijos bienalėje jis atstovavo Vokietijai. Personalinės muziejinės parodos surengtos Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje, Modernaus meno muziejuje „MoMA“ Niujorke ir „Tate Britain“ Londone. L. Gillick darbų yra daugelyje svarbių viešųjų kolekcijų, įskaitant Pompidou centrą Paryžiuje, Guggenheimo muziejus Niujorke ir Bilbao bei Modernaus meno muziejų „MoMA“ Niujorke. Pastaruosius dvidešimt penkerius metus L. Gillick taip pat reguliariai rašo apžvalginius ir kritinius straipsnius apie šiuolaikinį meną žurnalams „Artforum“, „October“, „Frieze“ ir „e-flux“. Jis yra kelių knygų autorius, įskaitant jo rinktinių kritikos tekstų tomą.
Liam Gillick „Atviras Kino Teatras“, 2012 m., „e-flux“, Niujorkas / A. Curtis nuotr.
Per visą šį laiką L.Gillick išplėtė savo praktiką į eksperimentines erdves ir bendradarbiavimo projektus su menininkais, tarp jų Philippe Parreno, Lawrence Weiner, Louise Lawler, Adam Pendleton, Hito Steyerl ir muzikos grupe „New Order“, su kuria surengė seriją koncertų Mančesteryje, Turine ir Vienoje.
Belaukiant šios išskirtinės L.Gillick ir A. Vidokle performanso „Kelrodė šviesa. 2 dalis“ premjeros Vilniaus performanso meno bienalėje, Rosana Lukauskaitė kalbėjosi su Liamu apie jo performanso bendraautoriaus Anton lietuviškų šaknų, sudėtingų tapatybių, kultūrinių refleksijų ir transformuojančios atminties galios sandūrą, kuria grindžiamas jų bendradarbiavimas ir šis būsimas Vilniaus bienalės performansas.
– Jūsų performanso bendraautoriaus Antono Vidokle protėviai yra kilę iš Lietuvos. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie šį ryšį ir jo įtaką naujausiam jūsų kūriniui? Kaip Anton lietuviškos šaknys paveikė jūsų bendrą projektą arba jūsų supratimą apie Lietuvos kultūrą ir istoriją?
– Lietuvos kaip nepriklausomos šalies atkūrimas, įvykęs kai buvau įpusėjęs trečiąjį savo gyvenimo dešimtį, buvo jaudinantis laikotarpis, paskatinęs mane daugiau domėtis įvairiomis kultūromis. Dešimtojo dešimtmečio pradžios įvykiai padarė įtaką mūsų abiejų kūrybai, tačiau iš skirtingų pusių. Antonas gimė Rusijoje, o ankstyvoje paauglystėje persikėlė į Ameriką. Aš gimiau netoli Londono ir persikėliau į JAV dešimtajame dešimtmetyje. Daugybė mūsų diskusijų visada grįždavo prie didžiulių pokyčių ir revoliucijų, įvykusių Rytų Europoje. Būdamas jaunas menininkas, buvau sužavėtas šių pokyčių. Kai tik buvo įmanoma, pradėjau rengti parodas Lenkijoje, Čekijoje ir Slovėnijoje, tikėdamas, kad tai naujos kultūros eros pradžia. Tačiau atrodė, kad Vakarų europiečiai išlaikė tam tikrą mentalinį atstumą. Prisimenu, kaip dešimtojo dešimtmečio viduryje surengiau personalinę parodą Lodzėje, Lenkijoje, ir tikėjausi, kad kolegos vokiečiai dalyvaus dėl geografinio artumo, bet nė vienas neatvyko.
Mes su Antonu visada aistringai diskutavome tokiomis temomis kaip nacionalizmas, pilietybė bei nepriklausomybės ir nacionalizmo dichotomija. Antono kilmė yra lietuviško ir ukrainietiško paveldo mišinys – tai gana įprastas derinys šiame regione. Jis taip pat turi žydiškų šaknų. Tuo tarpu mano šeimos istoriją pažymėjo senosios kovos tarp protestantų ir katalikų. Mūsų pokalbiai dažnai nukrypsta į melancholiją, suprantant daugelio pasaulio vietų patirtus sunkumus. Antonas palaiko ryšius su įvairių regionų kritiniu diskursu, o aš seku lietuvių menininkų kūrybą ir visada domiuosi jų pasiekimais. Vis tik aš turbūt žvelgiu į šį diskusiją iš brito perspektyvos, stengdamasis suprasti pokyčius, o Antonas įneša žmogaus, užaugusio Sovietų Sąjungoje, požiūrį. Mūsų diskusijos, kurios tęsiasi ir toli gražu nėra baigtos, sukasi apie nuolatinį kultūrinio augimo, vystymosi ir permąstymo potencialą.
– Jūsų atsakymas man priminė vieną amerikiečių poeto T. S. Elioto eilutę: „Bin gar keine Russin, stamm‘ aus Litauen, echt deutsch“ (Aš visai ne rusas, esu kilęs iš Lietuvos, esu tikras vokietis). Atrodo, tarsi šis įdomus tapatybių mišinys šiame regione visada buvo labai įprastas.
– Mane visada traukė įvairiapusės kilmės žmonės. Įsitvirtinusios Vakarų Europos tautos, tokios kaip Vokietija ir Italija, yra palyginti naujos politinės struktūros. Būdamas airių ir škotų kilmės, bet užaugęs Anglijoje, šį dvilypumą patyriau iš arti. Daugelis mano kolegų turi šią kompleksinę tapatybę: prancūzas Philippe‘as Parreno, gimęs Alžyre, Argentinoje gimęs tajų menininkas Rirkritas Tiravanija ir Kuboje gimęs, bet Čikagoje užaugęs Jorge Pardo. Ir, žinoma, Antonas.
Kiekvienas kvietimas ar kontekstas, į kurį nusprendžia įsitraukti menininkas, turi būti gerai apgalvotas. Vilniaus performanso meno bienalė ypatinga tuo, kad joje galima sutikti naujų žmonių ir naujų perspektyvų. Ji iliustruoja kintančią ir besivystančią meno pasaulio prigimtį, pasaulio, kuris yra ne uždaras burbulas, o pralaidus darinys, nuolat besikeičiantis ir veikiamas naujų įtakų. Šis nuolatinis dinamiškumas, kuris keičia ir žmonių požiūrį į mus, žinoma, yra teigiamas mūsų laikų aspektas. Menas gali būti sunkiai apibrėžiamas, subtiliai išryškinantis nepastebėtus aspektus, jis įtraukia žmones, kuriems meno kontekstas yra produktyvus, tačiau šie žmonės mieliau užsiima diskursu ir teorija, o ne kuria tradicinius kūrinius. Šis gebėjimas keistis, pasirodyti ir atkreipti dėmesį į ne visada pastebimus dalykus man yra esminis buvimo menininku aspektas.
– Minėjote, kad Antonas ir jūs dirbate skirtingai. Ar galite papasakoti savo kūrybinio bendradarbiavimo su Antonu Vidokle istoriją? Kas paskatino šią unikalią partnerystę ir kaip prasidėjo jūsų bendra kūrybinė kelionė?
– Pirmą kartą su Antonu užmezgėme ryšį per „e-flux“ – mane patraukusį progresyvaus meno ir diskurso centrą. Dažnai įsitraukdavome į energingas diskusijas, aptarinėdami nepasitenkinimą tam tikrais meno pasaulio elementais ir norą sudaryti naujas sąlygas ateinančiai hibridinių menininkų kartai. Mūsų kūrybinė partnerystė sutvirtėjo 2006 m. Berlyne, įgyvendinant projektą „Jungtinių Tautų aikštė“ (angl. United Nations Plaza project), kuris buvo sumanytas kaip forumas menininkams, teoretikams ir visiems, kas tik norėjo prisijungti. Tuo metu mums kilo idėja leisti žurnalą, kuris, panašiai kaip istoriniai menininkų forumai, padėtų greitai skelbti ir platinti naujas idėjas mūsų bendruomenės rate.
Mūsų bendradarbiavimas buvo nereguliarus, bet prasmingas. 2010 m. sukūrėme filmą „Kelrodė šviesa“, kuriame susiliejo tikrovė ir fikcija, siekiant aptarti nerimą ir netikrumą meno pasaulyje. Nors mūsų keliai šiek tiek išsiskyrė dėl augančio Antono susidomėjimo kinu, mus ir toliau vienija tikėjimas meno galimybėmis. Abu esame įsipareigoję išsaugoti galimybių pojūtį, kuris užfiksuotas mūsų darbuose, dažnai tarnaujančiuose kaip švyturys, nukreiptas į išorę bei kviečiantis kitus vidun. Mūsų bendradarbiavimo tikslas – ne tiek aiškumas, kiek neapibrėžtų, dažnai nepastebimų kūrybos aspektų puoselėjimas.
– Su Vilniaus performanso meno bienalės meno vadove Neringa Bumbliene palaikote ilgalaikius profesinius ryšius. Ar šie santykiai buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs Jūsų sprendimą kartu su Antonu pristatyti savo naujausią kūrinį Lietuvoje?
– Intelektualiniai ieškojimai yra derinami su praktiniu bendradarbiavimu, kurį geriausiai atskleidžia mano darbo santykiai su Neringa, su kuria prieš dešimt metų susipažinau Prancūzijoje. Man patinka, kad ji integruoja teoriją ir praktiką, sutelkdama dėmesį ne tik į regioninės ir politinės istorijos diskursą, bet ir į apčiuopiamas tarpusavio ryšių struktūras. Šiame projekte mus vienija teorinių spekuliacijų ir tikėjimo fizinio veiksmo būtinybe sutapimas. Šis veikimas ir teorizavimas sudaro bendradarbiavimo Vilniuje pagrindą.
– Ar galėtumėte papasakoti apie pirminę įkvėpimo kibirkštį ir istoriją, slypinčią už jūsų naujo performanso „Kelrodė šviesa. 2 dalis“, kurio premjera numatyta Vilniaus performanso meno bienalėje?
– Pirmieji pokalbiai apie kūrinį bienalei prasidėjo tarp manęs ir Neringos. Greitai įtraukėme ir Antoną, kuriam projektas Vilniuje pasirodė labai svarbus. Prieš kelerius metus buvau pasiūlęs vieną projektą Denveryje (JAV), kur pasiūliau sukurti didelio mastelio garsių Rytų Europos televizijos bokštų maketus. Tai suintrigavo Antoną, kuris taip pat jau buvo galvojęs apie Vilniaus televizijos bokštą. Mums patiko besisukantis televizijos bokšto restoranas kaip potenciali kūrinio aplinka, tačiau galvojome perkelti šią koncepciją kitur, kad galėtume kontroliuoti gamybos sąlygas, kaip kad kino filmavimo aikštelėje.
Iš pradžių tam planavome panaudoti krepšinio aikštelę, kurios matmenys puikiai tiktų imituoti besisukantį bokšto restoraną. Galėtume leisti žiūrovams stebėti, kaip viskas sukasi, tačiau susidūrėme su techniniais sunkumais. Galiausiai apsisprendėme naudoti Vilniaus traukinių grįžratį, kuris jau paruoštas sukimuisi, analogiškai bokštui ir rezonuoja su kino estetika. Kalbant apie konceptualų gylį, mus abu su Antonu sieja romantiškas polinkis muzikai ir vaizdams. Visa tai, kartu su mano airiška kilme, atvedė mus prie muzikos, kuri kursto arba simbolizuoja maištą, idėjos. Antoną ypač traukė muzika, žyminti pereinamąjį laikotarpį Rytų Europoje. Dainos, turinčios istorinį kontekstą ar simboliką, gali būti neįtikėtinai galingos, sužadinančios kolektyvinę atmintį ir daugialypius jausmus. Pradėjau sudarinėti per savo gyvenimą girdėtų dainų sąrašą, kurių kiekviena neštų vis kitokią dviprasmybę ir ryšį – nuo folkloro iki popmuzikos. Tačiau nenorėjome, kad tai būtų tik šių dainų grojaraštis. Norėjome išlaikyti tikrą ryšį su jų reikšme.
Performanse „Kelrodė šviesa. 2 dalis“ mes iš esmės kuriame „atminties mašiną“, atsiminimų nuotrupų skalbyklę. Projekte jaučiama melancholija, nes jis nebaigtinis. Juo perteikiama, kad sentimentalios, autonomijos siekiančios idėjos yra sudėtingos. Per pastaruosius 30 metų kai kurie žmonės iš progresyvių pasipriešinimo sovietų kontrolei šalininkų virto dešiniaisiais nacionalistais. Kiekviena išsilaisvinimo ar pasipriešinimo daina turi ir kitą, komplikuotą pusę, galimai susijusią su smurtu, religiniais prietarais ar kraštutiniu nacionalizmu. Mes nesistengiame nieko mokyti, veikiau grojame fragmentus laike, tarsi derindami didelį radiją. Stengiamės pasiekti šias praeities nuotrupas su visu jų sudėtingumu.
– Kaip tikitės, kad Vilniaus bienalės publika sąveikaus su performansu „Kelrodė šviesa. 2 dalis“, kaip kūrinys ją paveiks?
– Remdamasis malonia patirtimi 2017 metais darant savo solo parodą Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, tikiuosi, kad ir šio renginio dalyviai bus atviri. Tuomet sutikau daug energingų, protingų jaunų žmonių:menininkų, rašytojų ir mąstytojų. Tačiau konkrečių lūkesčių neturiu. Į naują kūrinį Vilniaus bienalėje žiūriu kaip į renginį, kuriame kiekvienas bus vienos bendros patirties dalis, kiekvienas prisidės savo unikaliu būdu. Performansas nėra tik atliekamas žmonėms, žiūrovai yra jo svarbi dalis.
– Kaip vertinate performanso žanro raidą ir trajektoriją iš laiko perspektyvos? Kaip įsivaizduojate performanso meno ateitį, kai šiandien technologijos ir menas, rodos, vis labiau susipina?
– Į performansą ir meną nežiūriu kaip į du atskirus dalykus. Tiesą sakant, mūsų su Antonu naujas kūrinys Vilniuje įkūnija šį susipynimą. Performansas kadaise buvo susidūręs su iššūkiais, pavyzdžiui, devintajame dešimtmetyje, paženklintame pasikartojančiais fluxus įkvėptais performansais ir ištvermės išbandymais: žmonės, palaidoti po žeme, arba žmogus, dėvintis peteliškę, grojantis smuiku su žuvimi, arba labai lėtai vaikščiojantis po kambarį ir tuo pat metu šaukiantis ir t.t. – kai performanso principai tapo parodija. Tačiau performansas ir medijų menas pasikeitė ir netgi tapo viena pagrindinių Niujorko modernaus meno muziejaus, tradiciškai orientuoto į tapybą ir skulptūrą, programos dalimi. Šiandien menininkai nėra linkę apsiriboti viena disciplina – visai įprasta vieną dieną kurti paveikslą, o kitą – performansą. Toks kintamumas, nors ir išlaisvina, kelia iššūkių.
Anksčiau performanso menininkai galėdavo reikšti drąsius prieš valdžią nukreiptus teiginius, pavyzdžiui, prieštarauti objektyvacijai, nuosavybei ar kapitalizmui. Šiandien, kai ribos nyksta, tokie teiginiai tampa vis sudėtingesni, nors novatoriškų performansų galimybės išlieka plačios. Labai svarbu tikėti, kad su minimaliais ištekliais įmanoma viskas. Performanso menas vis dar suteikia platformą tradiciškai marginalizuotoms grupėms, ypač tuose regionuose, kuriuose vyrauja represiniai režimai. Jis gali būti neapčiuopiamas, laikinas ir neįmanomas apibrėžti. Todėl, nepaisant savo evoliucijos, performanso menas išlaiko savo politinę galią ir toliau meta iššūkį tradiciniam meno pasauliui.
Vilniaus performanso meno bienalė vyks liepos 23 d. – rugpjūčio 6 d., 17-oje skirtingų viešų ir pusiau viešų Vilniaus erdvių. Beveik visi Bienalės performansų pasirodymai yra nemokami ir laisvai prieinami visiems. Renginys yra oficialios „Vilnius 700“ programos dalis. Organizatorius – Vilniaus miesto galerija „Meno niša“, renginį finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos respublikos vyriausybės kanceliarija ir Lietuvos kultūros taryba. Pagrindinis partneris – „JCDecaux Lietuva“.