Visai šalia Vilniaus, tuometiniame Lenkijos Dziatlovo miestelyje (dabar jis Baltarusijos teritorijoje, pervadintas Zietela) augo žymaus JAV kompozitoriaus Michaelo Gordono tėvas, kuris vėliau, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, atvyko čia mokytis jidiš kalba ir svajojo tapti inžinieriumi. „Tai mano ketvirtoji, pati trumpiausia, kelionė į Vilnių. Pirmą kartą čia atvykau prieš dvidešimt metų ir pamenu, kad tuometinis Vilnius atrodė visai kitaip. Jau per buvusius apsilankymus pamėgau klajoti senamiesčio gatvelėmis, o dabar panorau geriau susipažinti su vietomis, kur buvo įsikūrę žydų kultūros ir istorijos objektai“, – pasakoja M. Gordonas.
Skaityti daugiau apie projektą
Su gide vaikščiodamas po holokausto laikotarpį menančias vietas, kompozitorius aptiko kiemelį senamiestyje, kuriam ir nusprendė dedikuoti savo kūrinį: „Man labai patiko ši vieta, iš kurios atsiveria nuostabus panoraminis vaizdas. Jame stovi skulptūra, primenanti apie žydų getą. Dar vienas dalykas, kuris mane ten patraukė, tai muzikos mokykla – tai tarsi šviesioji kiemelio, kuriame vyko ir skaudžių dalykų, istorijos pusė. Šiai erdvei sukursiu muziką, kuri čia skambės puikiai, nes garsas galingai sklis tarp sienų, namų kampų… Čia daug cemento ir eidamas beveik gali girdėti savo žingsnių aidą“, – džiaugėsi kompozitorius. Jis jau numatė, kad muzikos kūrinyje skambės 9 trombonai.
Michaelas Gordonas jau daug metų sąmoningai rūpinasi ekologija, yra vegetaras, tad jam išryškėjo vilniečių sąmoningumas: „Pavyzdžiui, žolė daug kur nepjaunama, jai mieste leidžiama laisvai augti. Nemanau, kad JAV yra tokio pažengusio sąmoningumo, ten tik pradedama skirti dėmesio aplinkai. Vilnius man yra labai stilingas miestas. Jo stilius kitoks, ne didmiesčio, iškart matyti, kad čia labai rūpinamasi kultūra ir istorija. Palinkėčiau jam dar 700 metų taikos, laimės ir, žinoma, saugumo“, – sako muzikos kūrėjas.
Būdamas meniškos prigimties vaikas, įkvėptas mamos atliekamos klasikinės muzikos, jis dar mokykloje parašė kūrinį orkestrui, tačiau lygiagrečiai domėjosi ir populiariąja muzika. „Manau, kad klausydamasis įvairių žanrų aš jau tada supratau, kad man įdomu viskas, ko dar negirdėjau“, – sako Michaelas Gordonas. Paauglystėje jis rašė dainas roko grupei, vėliau, jau įgijęs muzikos magistro diplomą, įstojo į Jeilio universitetą, kur siekė susipažinti su moderniąja muzika ir tuo pačiu metu su roko grupėmis koncertuodavo Niujorko klubuose.
Dar studijuodamas su dviem kompozitoriais (Julia Wolfe ir David Lang) jis įkūrė festivalį „Bang on a Can“, skirtą novatoriškai muzikai ir naujų muzikos idėjų sklaidai – vieną autoritetingiausių moderniosios muzikos renginių Amerikoje.
Pirmasis festivalis buvo surengtas ne koncertų salėje, o meno galerijoje. „Buvome jauni ir ieškojome naujų būdų, kaip pateikti savo muziką. XX a. 9-tojo dešimtmečio viduryje nelabai kas klausėsi šiuolaikinės klasikinės ir eksperimentinės muzikos. Manėme, kad iš dalies dėl to kaltas koncertų vietos formalumas: viskas labai oficialu, muzikantai kostiumuoti, instrumentai klasikiniai. Taigi, mes tiesiog pradėjome rengti 12 valandų trukmės koncertus, nes manėme, kad labai ilgas formatas šiek tiek mažiau varžo: tu neprivalai tik sėdėti, gali judėti, šokti ir susipažinti su žmonėmis. Iki šiol rengiame festivalius Niujorke ir už jo ribų, taip pat turime gastroliuojantį ansamblį „Bang on a can All Stars“, kuris yra grojęs ir Vilniuje“, – pasakoja amerikietis.
Dabar kompozitoriaus darbai apima platų spektrą: nuo ilgų kūrinių ansambliams iki orkestrinių partitūrų ir tarpdisciplininio bendradarbiavimo. Tarp Michaelo Gordono užsakovų – Linkolno centras, Carnegy Hall koncertų salė, Štutgarto baletas, JAV, Europos ir Azijos orkestrai, žymūs šiuolaikinės muzikos festivaliai.
Kompozitorius pasakoja, kad pastaruosius dešimt metų galvoja apie tai, kaip atsiranda ir sklinda garsas: „Esame įpratę, kad garsas tiesiog ateina: mes įpratę prie koncerto formato, muzikantai scenoje groja mums, garsas sklinda į mus, ir tas garsas yra plokščias. O mane labai domina garsai, kurie sklinda iš daugybės taškų aplinkui, man įdomu, kaip jie juda erdvėje įvairiomis kryptimis. Ir kūrinyje, kurį ketinu sukurti Vilniui, įsivaizduoju, kad 9 trombonai galėtų sąveikauti su 9 taškais erdvėje, – kūrybos užkulisius atskleidžia kompozitorius. – Visada kūriau tai, kas man įdomu, arba tai, ką šiuo metu jaučiu, kas man atrodo teisinga, kokia nuotaika tvyro viduje. Aš nesistengiu kurti to paties ar tiesiog tokius dalykus, kurie iš tikrųjų skirti vartojimui. Jie skirti tam, ką aš jaučiu, kas man įdomu, kur link aš einu. Tai gali būti ir labai lengva, ir labai rimta muzika, o pastaruoju metu mane domina buvimas aplinkoje, kurioje sklinda muzika: tada tarsi pasineri į ją.
Vilniuje taip pat laukiama apsilankant kompozitorių iš Japonijos, Vokietijos, Italijos, Austrijos ir Lenkijos. Jie čia ieškos emocijų jiems sukėlusių vietų ir savo kūrinius skirs sostinės jubiliejui. Kompozitorių, dalyvaujančių projekte „Muzika Vilniui“, specialiai Vilniaus erdvėms sukurti kūriniai virs ilgalaikėmis muzikinėmis instaliacijomis, kurias bus galimybė apžiūrėti ir vėliau. Tikimasi, kad jos ne tik muzikaliai primins garbingą sukaktį, bet ir kvies iš naujo pažinti pačias įvairiausias miesto vietas. Specialiai šiai progai sukurtų kūrinių premjeras 2023 metais lydės edukacinės ir kūrybinės dirbtuvės, ekskursijos, koncertai bei kiti renginiai.
Daugiau apie projektą „Muzika Vilniui“, kurį įgyvendina „Meno genas“ ir Lietuvos ansamblių tinklas, galite sužinoti iniciatyvos internetiniame puslapyje www.musicforvilnius.com.