,,Once upon a time in Vilnius” – filmas, kuris nustebins net patį režisierių

Kalbino Raimonda Strazdauskaitė

Lietuvoje gerai žinomas režisierius Ričardas Matačius yra pastatęs dešimtis filmų, klipų ir reklamų, įvertintas apdovanojimais. Tačiau kino menininkas prisipažįsta, kad filmas „Once Upon a Time in Vilnius“ jam pačiam yra didelė intriga ir nežinomybė iki paskutinio momento. Tokio projekto, kai filmas montuojamas iš žmonių atsiųstų kadrų, jam, kaip ir tikriausiai niekam Lietuvoje, dar neteko įgyvendinti. Ilgametražį filmą apie Vilnių, skirtą 700 metų jubiliejui paminėti, R. Matačius montuos iš į programėlę „Once in Vilnius“ įkeltų nuotraukų ir vaizdo įrašų. Filmo autoriais taps šimtai vilniečių, miesto mylėtojų ir svečių.

– Kodėl šį kino projektą vadini iššūkiu?

– Kai Živilė Diawara pasiūlė prisijungti prie projekto, mane iškart suintrigavo. Tai iššūkis ne tik man, tai iššūkis miestui. Štai, pavyzdžiui, dokumentika. Kurdamas dokumentinį filmą dažniausiai pats filmuoji, režisuoji, žiūri, koks kontekstas, kokį naratyvą pasakosi, o čia… Dar nesu to daręs ir nežinau, ar kas kitas Lietuvoje yra tai daręs. Tai gyvas archyvas, nes filmo siužetui bus naudojama žmonių filmuota, fotografuota medžiaga. Čia negali padiktuoti, negali pasakyti – gal perfilmuok ar kažką patobulink.

Tai keistas projektas. Iš gerosios pusės keistas, nes iki paskutinio momento bus nežinomybė. Negali sakyti, kad bus taip ar anaip. Labai sunku, nes nežinai, kaip bus. Paskutiniai filmo momentai gims su paskutiniais į programėlę įkeltais kadrais.

– Bet kuris žmogus, į programėlę įkėlęs kažkuo įdomią savo gyvenimo Vilniuje akimirką, gali pakreipti visą filmo siužeto liniją?

– Įsivaizduok, kad montuojant kažko trūksta, o kas nors paskutinę minutę ima ir įkelia tai. Tikrai nuo vieno žmogaus gali priklausyti, kaip viskas pasikeis. Tam negalime daryti įtakos. Vieninteliai Vilniaus žmonės, svečiai daro įtaką siužetui ir gali nulemti pasakojimo tėkmę, emociją.

Neskubėsime užrakinti montažo, nes ir paskutinėmis dienomis gali atkeliauti geriausių kadrų. Norisi neskubėti, leisti žmonėms įkelti viską, ką užfiksuoja. Svarbu, kad įkeltų ir parodytų savo Vilnių. Tikslas yra sudėti viską taip, kad būtų papasakota istorija: apie Vilnių, apie kažkokį jausmą, emociją, daug ir skirtingų įvykių. Teks tų istorijų sulaukti ir tada greitai montuoti. Dabar galiu tik stebėti ir galvoti apie struktūrą, rūšiuoti medžiagą, atsirinkti. Nepalyginsi su įprasta kino praktika, tai bus daugiausia bendraautorių turintis filmas.

Iš visos į programėlę įkeltos medžiagos norime atrinkti 700 kadrų, iš kurių montuosime ilgametražį filmą. Jo premjera numatyta šių metų rudenį.

– Esi sukūręs ne vieną filmą ar filmuką apie Vilnių. Kuo šis bus kitoks?

– Matau Vilnių labai įvairų. Esu matęs jį skersai ir išilgai, asmeniškai pradedu į jį žiūrėti gana pragmatiškai, nes žinau iš visų pusių. Va, ko nežinau, kas man vis dar įdomu ir vis dar norisi sužinoti – tai rajonai. Pašilaičiai, Karoliniškės, Pavilnys – visi jie labai smagūs.

Mes Vilnių žinome ir matome daugiausiai kaip Senamiestį. Visur – reportažuose, žiniose,  o nematome, ką žmonės veikia, kaip gyvena mikrorajonuose, pavyzdžiui, kažkur Lazdynuose. Lazdynai yra fantastiški. Norisi tai sužinoti, pamatyti, išgirsti. Tad žmonėms siūlau neapsiriboti Senamiesčiu. Fiksuoti gyvenimą užkampiuose, pakraščiuose, slaptose vietose, kurių yra daug. Ten daug įdomių dalykų, erdvių, veiklų, emocijų – Vilnius labai įvairiapusis.

– Programėlė „Once in Vilnius“ jau turi daugiau nei 2 tūkst. vartotojų, skaičius nuolat auga. Tad gal iš įkeliamų vaizdų jau matyti tendencijos, kuo gyvena Vilnius ir koks bus filmas?

– Filmas bus kuriamas beveik metus. Sunku nuspėti, kuo miestas gyvens, ką reflektuos žmonės. Natūralu, kad vyks renginiai, kultūrinis gyvenimas, tačiau labai sunku nuspėti kitą, asmeniškesnę, ne tokią matomą Vilniaus pusę, kurią labai norisi pamatyti. Aš tikiuosi, kad žmonės reflektuos gyvenimą ir į programėlę kels ne tik paties Vilniaus vaizdus, pavyzdžiui, kad Katedros aikštėje pastatyta eglutė, bet ir tai, kas vyksta jų asmeniniame gyvenime. Man tai labai įdomu.

Ir dar. Mes dažniausiai matome miestą kaip viešą erdvę, o čia atsiras miestas kaip patys žmonės, kaip privati, intymi erdvė, kuri asmeniškai jiems patinka, ar tai būtų Fabijoniškių kiemas, kuriame kažkas važinėja rogutėmis, dviračiu ar kažkoks šuo laksto, ar baras, ar klubas, ar repeticijų studija, kad ir kas tai būtų.

– Ar gali būti netinkamų temų?

– Mėgstu, kai yra jautru. Nesinori meluoti apie miestą. Man ir potvyniai Savanorių prospekto žiede yra savotiškas žavesys, nenoriu, kad būtų kas nors slepiama, jei norisi įkelti. Trūkumai irgi yra tiesa. Miestas yra gyvas. Nežinai, kada bus keliai pabarstyti, kada palis ir šulinių dangčiai iššoks. Taip jau yra. Galima gyventi ir džiaugtis, galima pykti ir rėkauti. Tačiau ir pyktis yra miesto dalis.

Graudulys, skausmas, kažkokios tragedijos tinka kaip ir džiaugsmas, linksmybės, energija, ritmas, judesys. Viskas yra kartu, negalime nieko atskirti, kaip ir čigonų taboro nuo Vilniaus. Mes to negalime ignoruoti ir sakyti, kad jo nėra. Man norisi pasiekti, kad filmas būtų galimybė miestą parodyti paties Vilniaus akimis. Kad būtų matyti bendras miesto žvilgsnis – kaip pats miestas egzistuoja savyje, kaip jis mato aplinką. Tokia refleksija, žiūrėjimas į veidrodį, kad būtų galima suprasti, kaip pats miestas mato save.

– Sakai, kad kiekvienas kadras pretenduoja tapti filmo dalimi. Tikriausiai bus didelė konkurencija, tad kokius vaizdus, kokias emocijas paskatintum žmones kelti į programėlę?

– Turi būti visko. Vilnius yra viskas, neapsiribojant vien vieša erdve. Man asmeniškai labai svarbu yra patys žmonės, jų istorijos, prisiminimai, pasakojimai. Kaip gyvena, kaip jie jaučiasi, ką jie mato, kaip jie supranta tam tikrus reiškinius, daiktus, įvykius, netgi šaligatvį, kuris kiekvienam atrodo kitoks. Ir kartu – kaip žmonės vienas kitą mato. Tai labai gražu… Klaipėda, Kaunas, Šiauliai – visi miestai skirtingi, tad ir Vilnius yra individualus.

Jei kyla dilema, kelti ar nekelti kadrą, siūlau įkelti. Kartais žmonės galvoja, kad tai, kas juos supa, yra neįdomu. Tavo aplinka tau yra buitinė, o kitam gali būti įdomi ir egzotiška. Jei nuvyktume į Nepalą, sakytume, kad egzotika, o vietiniai ten kasdien taip gyvena. Tas pats yra kalbant apie kiekvieno kiemą – ta buitis yra egzotiška tam, kuris jos nematęs. Dėl to skatinčiau, kad vaizdo įrašai būtų suasmeninti. Labai gražu yra suasmeninti, pasidalyti tuo, kas tau svarbu, artima, brangu. Kaip močiutės dalijasi anūkų fotografijomis, taip ir čia gražu dalytis savo gražiu miestu.

– Ar kadrų atrankai į filmą taikomi kokie nors kriterijai?

– Labiau skatinčiau kelti vaizdo įrašus, ne nuotraukas. Juk ne tik Vilniaus lokacijos bus svarbios filmui, bet ir ryšiai, nuotaika, o tai labiau perteikia vaizdo įrašai. Režisieriui reikalingos jungiamosios grandys norint įtaigiai papasakoti istoriją, būtent todėl labiau skatinčiau kelti vaizdo įrašus. Kad turėtume galimybę atrinkti tikrus perlus, reikia daug vaizdų. Jei kažkas bijo, kad negražu, filmuoja penkis kartus, bet neišsirenka, tegu į programėlę įkelia bent vieną versiją. Siūlau tiesiog imti ir įkelti, jei jau pagalvojote, kad tai verta įamžinti. Man ir šviestuvas Justiniškėse sningant yra gražu.

Paskatinčiau apskritai nebijoti pasakoti, rodyti save ir kitus kadre, bendrauti tiek kadre, tiek už kadro, kalbėti ir dalytis emocijomis, istorijomis, tikru gyvenimu Vilniuje. Nereikia montuoti vaizdo medžiagos patiems, siūlau nesislėpti už muzikinio fono, o gyvai perduoti akimirkos grožį. Nesvarbu, linksma, juokinga, liūdna ar romantiška istorija – visokie esame, visokių istorijų filmui ir reikia.

Planas yra sumontuoti 70 minučių filmą, tad reikia ilgesnių vaizdo įrašų. Kol kas turinio dar mažai, norisi, kad jo būtų įvairesnio ir skirtingo. Beje, Lietuvoje tai pirmas atvejis, kai bus montuojamas vertikalus, vadinamasis story formato filmas.

Šis tekstas yra 370 publikacija.