Valdovų rūmų parodos

3D virtualus Gedimino bokšto atkūrimas ir paroda „Gedimino miesto aušra. Seniausias Vilniaus medinis pastatas ir unikaliausi jo radiniai“

Virtuali 3D projekcija lankytojams buvo pradedama rodyti su parodos atidarymu: „Gedimino miesto aušra. Seniausias Vilniaus medinis pastatas ir unikaliausi jo radiniai“.

Data: 2023 m. sausio 25 d. – birželio 25 d.

Gedimino bokšto iliustracijos signatūra:

Remiantis Valdovų rūmų muziejaus archeologinės medžiagos ir istorijos mokslinių tyrimų duomenimis 3D grafiniais maketais buvo atkurtas tikrasis Gedimino laikų bokštas, pastatytas apie 1325–1327 m. Valdovų rūmų teritorijoje. (veikė nuolat nuolatinėje ekspozicijoje ir po parodos pasibaigimo)

Paroda „Žygimanto Augusto gobelenų sugrįžimas į Vilnių“

Data: 2023 m. gegužės 3 d. – liepos 30 d.

Groteskas su Lenkijos ir Lietuvos herbais bei Cereros figūra, Kornelio Boso (1506/1510–1556) ir Kornelio Florio (1514–1575) aplinkos dailininkas, Briuselis. Krokuvos Vavelio karališkoji pilis.

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos

Data: 2023 m. liepos 4 – rugsėjo 24 d.

Raimondo Paknio fotografijų objektas – krikščionių šventovių, daugiausia katalikų bažnyčių ir koplyčių, liekanos, o tiksliau – polichromijos pėdsakai ant šių pastatų sienų. Polichromijos žymės yra universalus istorinio paveldo požymis, leidžiantis fotografui nepaisyti architektūros funkcinės tipologijos ir pristatyti ištiso regiono (šiuo atveju tai buvusi Abiejų Tautų Respublikos teritorija) bei plataus chronologinio laikotarpio (XVII–XIX a.) meninės kultūros pavyzdžius.

Analogine kamera itin tiksliai užfiksuoti pastatai yra išsimėtę didžiulėje teritorijoje, kuri kadaise priklausė vienai valstybei – Abiejų Tautų Respublikai. Šiandieną šios žemės yra padalytos tarp Ukrainos, Baltarusios, Lenkijos ir Lietuvos, bet jose esantis paveldas mena bendras kultūrines šaknis ir istorinius saitus. Pasitelkęs fragmentuotą ir išdidintą specifinį architektūros elementą (spalvinį medžio ir mūro pastatų eksterjerų ir interjerų dekorą), fotografas prikelia masyvų istorijos klodą. Didelio formato kadrų atspaudai (parodoje eksponuojamos 35 trijų formatų – 131 × 157 cm, 156 × 190 cm ir 205 × 242 cm – fotografijos) pagauna žvilgsnį ir suveda mus į akistatą su menkai pažinta, vaizduotę žadinančia praeitimi. Fotoatspauduose matomos architektūros polichromijos kontempliavimas panardina į fotografo sukurtų vaizdų pasaulį ir suteikia mums išnykusios epochos amato meistrystės, skonio ir estetikos pojūtį, kartu sukelia troškimą pažinti šį pasaulį giliau ir geriau.

Spalva, ornamentas arba tik jų pėdsakai – itin taupus, bet ir labai iškalbingas ženklas iš praeities, galintis paliesti kiekvieną. Spalva ir ornamentas visada byloja apie grožio poreikį, jo kūrybai palankias sąlygas, kitaip sakant, apie stabilumą, gerovę, atvirumą ir įvairovę. Tačiau nufotografuotų pastatų būklė atskleidžia visiškai kitą šių žemių istorijos pusę. Griuvėsiais šventoves pavertė ne tik laikas, bet ir okupacijos, karai, prievarta, skurdas, elementari būtinybė išgyventi, nesirūpinant atmintimi ir jos ženklais, neturint nei jėgų, nei laiko, nei žinių, nei išteklių ieškoti ryšio su praeitimi, puoselėti jos paveldą. Fotografas nesiekė to parodyti, bet jo kūriniai akivaizdžiai perteikia, kas nutinka, kai žmogus, bendruomenė, visuomenė praranda atmintį ir nustoja branginti jos ženklus. Tai baisi netektis, kuri nuskurdina, suvaržo, apriboja.

Šiuos kadrus Raimondas Paknys fotografavo daugiau nei dešimt metų. Tarp 2006 ir 2021 m. jis kasmet po kelis kartus vyko į ekspedicijas po Ukrainą, Baltarusią ir Lietuvą. Iki Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą jo nuotraukos galėjo paskatinti žiūroves ir žiūrovus ypač sudominusius paminklus arba jų liekanas apžiūrėti gyvai, tikrovėje. Šiandieną tai nebeįmanoma – jie sunkiai pasiekiami, kai kurie net ir sunaikinti.

Paroda buvo kurta kaip Valdovų rūmų muziejaus erdvėms pritaikyta instaliacija – didelio formato fotografijos derintos prie muziejaus interjero proporcijų, neutrali salių spalva pasirinkta kaip ypač palankus fonas spalvotoms fotografijoms, padedantis subtiliai išryškinti jose užfiksuotų pastatų polichromijos įvairovę. Į parodos instaliaciją įtraukta Onutės Narbutaitės muzika. Raimondo Paknio fotografijų parodai kompozitorė pasiūlė oratorijos „Centones meae urbi“ (liet. „Skiautinys mano miestui“, 1997) fragmentus. Muzikinis dėmuo padeda žiūrovams atitrūkti, atsiriboti nuo esamo laiko ir persikelti į parodos autorių kuriamą estetinę erdvę, dar labiau priartindamas fotografo užfiksuotą realybę, užaštrindamas jos suvokimą. Kartu tai dviejų meninės kūrybos formų sampyna, nes tiek R. Paknio fotografijos, tiek O. Narbutaitės oratorija perteikia praeities buvimo dabartyje poreikį ir būtinumą, primindamos, kad pasinerti į praėjusį laiką neįmanoma, galima tik pamatyti, paliesti, pajusti jo fragmentus – vaizdo pėdsaką, vos girdimu šlamesiu virstantį garsą.

Projektas „Triumfo arka“

Data: 2023 m. liepos 6 d.

Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, 19.30–21.00 val. kvietėme stebėti ir pasitikti iškilmingą Triumfo eiseną Katedros aikštėje, prie Valdovų rūmų Triumfo arkos, taip pat dalyvauti šventiniame koncerte Katedros aikštėje ir kartu giedoti „Tautišką giesmę“.

2023 m. liepos 6 d. Vilnius kvietė švęsti ne tik miesto pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 700 metų jubiliejų, bet ir Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 770 metų sukaktį. Vilniuje įvyko ir kitas mūsų šaliai svarbus įvykis – NATO gynybos aljanso viršūnių suvažiavimas. Didesnio, reikšmingesnio įvykio šiuolaikinėje geopolitinėje erdvėje būti negali.

Šiomis progomis prie Valdovų rūmų buvo pastatyta didžiulė Triumfo arka, per Senamiestį žygiavo iškilminga Triumfo eisena, pristatyta tradiciją, kaip ji atrodė mūsų istorinėje valstybėje prieš 500 ar 300 metų. Triumfo eisenoje ir prie Triumfo arkos atsiminėme Mindaugo Lietuvą, keliavome per svarbiausias karines, politines, diplomatines, kultūrines, ekonomines pergales iki šių dienų.

Prisimindami šias istorines, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavusias tradicijas švęsti, Valstybės dieną iškilmingai Lietuvą sveikino Vilniaus miesto vadovybė, akademinė bendruomenė, Lietuvos religinių bendruomenių atstovai.

Triumfo eisena driekėsi per Vilnių tuo pačiu keliu, kuriuo į amžinąją Lietuvos sostinę iškilmingai įžengdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai ir karo vadai, miestui ir tautai pranešdami apie pasiektas pergales. Šįkart eisenoje svarbiausia ašis yra moderni Lietuvos kariuomenė ir NATO sąjungininkų karinių dalinių atstovai, lydimi spalvingų istorinių kostiumų, orkestro.

Triumfo eisena judėjo per miestą su keliais stabtelėjimais. Pasirinktos tos vietos, kur įprastai vykdavo „mažieji triumfai“, buvo statomos mažosios arkos. Pirmoji stotelė – prie Bazilijonų vartų, kur eiseną pasitiko pagrindinių religinių konfesijų atstovai. Antroji – prie Rotušės, kur miesto vadovas, meras Valdas Benkunskas, ir verslo, tautinių bendrijų atstovai sveikino Lietuvą. Trečiasis sustojimas prie Vilniaus universiteto. Čia nuskambėjo aukštųjų mokyklų rektorių sveikinimas.

Valdovų rūmų, Katedros aikštės prieigose pastatytos Triumfo arkos sienos kuriamos iš ekranų, kuriuose buvo pristatoma žymiausių pasiekimų istorija iki šių dienų. Ant Triumfo arkos keitėsi šimtmečiai, įvykiai, asmenys, reiškiniai, kultūros, meno, mokslo, verslo, diplomatijos pasiekimai. Pažvelgėme ir į šiandien Lietuvą garsinančių žmonių veidus. Įžygiuotuvių renginys buvo tiesiogiai transliuojamas per LRT bei į ekranus Katedros aikštėje. Šventę vainikavo koncertas Katedros aikštėje ir akcija „Tautiška giesmė“ aplink pasaulį“.

Iškilmingų įžengimų ceremonialų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje aprašymų išlikę iš XV amžiaus. Pavyzdžiui, 1495 m. Vilniuje vyko didžiosios kunigaikštytės Elenos sutiktuvės ir šaltiniuose dalijamasi, kaip vyksta jos pasitikimas, įžengimas į Lietuvos sostinę.

Valdovams dedikuotų įžygiuotuvių sveikinimų žinome iš XVI amžiaus. Tačiau tradicija atėjo iš ankstesnių laikų. Tradicija karo žygių nugalėtojus pasitikti iškilmingai siekia net senovės Romos laikus.

Lietuvą triumfo ceremonialas pasiekė jau įgavęs krikščionišką atspalvį. Valdovui priartėjus prie miesto vartų, jį pirmiausia pasitinka šeima, artimiausi didikai. Suformuojama eisena, kuri įžengdavo pro Triumfo arkas – statinius, išpuoštus šiai progai. Eiseną sveikina visos tautos, visų luomų atstovai, muzikantai, giedamos giesmės. Amatininkų cechai eisenos kelyje statydavo savo vartus – Triumfo arkas.

Ceremonialas išaugo į kiekvieno valdovo, jo sutuoktinės ar į aukštas pareigas paskirto valstybės pareigūno, religinės bendruomenės vadovo (vyskupo) ingreso šventę, kai asmuo pirmą kartą prisistatydavo miestui, vaivadijai, vyskupijai, tikintiesiems. Po eisenos buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios. Karo pergalės atvejais trofėjai (nugalėtos kariuomenės vėliavos) buvo nešami į Vilniaus katedrą, prie altoriaus, kaip padėka Dievui už sėkmę, pergalę, o paskui visi keliaudavo į valdovo rūmus.

Renginio organizatoriai ir partneriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, „Tautiška giesmė aplink pasaulį“, Lietuvos Respublikos Prezidentūra, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kariuomenė, Lietuvos policija, akademinė bendruomenė, Lietuvos religinių bendruomenių atstovai.

Paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija kaip istorinės atminties objektas XVIII a. pabaigoje – XX a. pabaigoje“

Data: 2023 m. spalio – 2024 m. sausio mėn.

Iliustracijos signatura:

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai iš šiaurės vakarų pusės, Pranciškus Smuglevičius, apie 1797. Popierius, tušas. Krokuvos nacionalinis muziejus.