,,Lenkų, rusų, žydų, baltarusių aistra Vilniui: grėsmė ar galimybė?“
Ar galite įsivaizduoti, kad XVII a. konfliktų laikotarpiu Pilies gatvėje vienas šalia kito gyveno, tarpusavyje tuokėsi ir vieni kitų laidotuvėse dalyvavo katalikai, liuteronai, kalvinistai, stačiatikiai? Vilniaus miestas nuo pat pradžių kūrėsi kaip daugiatautis, daugiakultūris miestas ir buvo atviras įvairių šalių ir konfesijų žmonėms.
Istorikas VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas pastebi, kad nuo Vilniaus universiteto įkūrimo konfesijų tapo dar daugiau. Pirmieji čia atvykę profesoriai buvo lenkai ir čekai. Įdomu tai, kad pirmąją disertaciją parašė portugalas, o ilgiausiai dirbęs Vilniaus universiteto rektorius buvo ispanas.
Nuo to laiko, kai Vilniuje pradėjo kurtis etnokonfesinės grupės, miestas įgijo dar vieną naują vaizdinį. Žydų kultūra paliko ryškiausią ir lyriškiausią pėdsaką Vilniaus istorijoje, kultūroje ir tapatybėje. Vilnius pelnytai vadinamas Lietuvos Jeruzale.
Istorikas dr. Ryšard Gaidis sako, kad lenkų aistringas požiūris į Vilnių pradėjo formuotis dar romantizmo laikais ir pagimdė meilės gimtajam miestui požiūrį.
Žymusis lenkas J. Pilsudskis jautė ypatingą ir stiprų emocinį santykį su Vilniumi. Sakoma, kad jis turėjo silpnybę cigaretėms, savo dukroms ir Vilniui. Ir nė vienos silpnybės nenorėjo atsisakyti iki pat gyvenimo pabaigos. Čia slypi ta dalis aistros, meilės miestui, kuri persidavė ir buvo labai artima Vilniaus lenkų visuomenei.
Tam tikras monoetniškumas svarbus tik tautai formuojantis, o norint žengti žingsnį pirmyn ir vystytis, reikalingi kiti įkvėpimo šaltiniai. Būtent daugiatautiškumas praturtina ir išjudina valstybės nacionalinę kultūrą.
Politikas, diplomatas Petras Vaitiekūnas sako, kad aistra Lietuvai, Vilniui, Europai transformuojasi į ryžtą ginti savo žemę, žmones, tėvynę.
Kuo daugiau Vilniuje bus lenkiškų, rusiškų, baltarusiškų, ukrainietiškų, vokiškų ženklų, tuo labiau jie kalbės apie tai, koks Vilnius yra didingas pasaulio miestas.
Ekonomistas sociologas prof. Boguslavas Gruževskis pastebi, kad jau nuo Gedimino laikų LDK buvo žinoma kaip labai tolerantiškas kraštas. Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas nuolat stiprino šių šalių padėtį Europoje bei jų vidinį stabilumą. Lenkai įnešdavo į LDK daugiau atvirumo, lankstumo bei romatizmo ir, savo ruožtu, įgydavo daugiau jėgos, drąsos ir net tvirtumo.
Ar egzistuoja unikali Lietuvos lenko tapatybė? Tikrai taip! 700–800 metų laikotarpis yra pakankamas tam tikrai tapatybei susiformuoti.
Kas sudaro Lietuvos lenko nacionalinės tapatybės atvaizdą? Tai pakankamai aktyvus ekstravertas su aukšta saviverte, bendruomeniškas, drąsus, šiek tiek romantikas, todėl labiau idealistas nei racionalus pragmatikas, tačiau veiklus tradicionalistas.
Pedagogas, ilgametis Šolomo Aleichemo mokyklos direktorius Miša Jakobas didžiuojasi būdamas Lietuvos žydu ir sako, kad žydai į Lietuvą įnešė didžiulį indėlį ir kovoje už nepriklausomybę, ir pokario laikotarpiu. Tuomet buvo labai daug talentingų mokslininkų, gydytojų. Deja, dabar Lietuvos žydų, vadinamųjų litvakų, liko nedaug.
Taigi Vilnius yra daugelio tautų katilas. Lietuviams tai – Gedimino ir Jono Basanavičiaus miestas, lenkams – Adomo Mickevičiaus ir Česlovo Milošo, žydams – Gaono, baltarusiams – Alaizos Paškevič-Ciotkos, ukrainiečiams – kunigaikščio Konstantino Ontrogiškio ir Taraso Ševčenkos miestas. Istorinės asmenybės vienija ir yra brangios skirtingoms tautoms, gyvenančioms mūsų valstybės sostinėje Vilniuje.
