Vokiečių miestas

Ar galėtumėte įsivaizduoti, kad žengdami Vokiečių gatvės promenada iš tiesų vaikštote ten, kur kadaise susiglaudę stovėjo namai. Tai – viena seniausių Vilniaus gatvių, kurioje gyveno vokiškai kalbantys pirkliai ir amatininkai. O štai arčiau Rotušės esančius namus buvo lengviau pritaikyti prekybai.

Rotušės aikštė buvo kvartalo širdis, populiari prekybinė ir kultūrinė miesto erdvė. Vokiečiai katalikai čia pat statė mūrines gotikinės architektūros stiliaus bažnyčias, iš kurių seniausią, Šv. Mikalojaus bažnyčią, praeisite ir šiandien. Tiesą sakant, Vokiečių gatvėje, prie Rotušės, buvo net rojus ir pragaras. Rojumi buvo vadinamas namas, kuriame gyveno taikūs, malonūs ir labai pamaldūs žmonės. Pragaras – greta stovėjęs namas, garsėjęs ištvirkaujančiais mušeikomis.

Po Antrojo pasaulinio karo neliko visos rytinės šios gatvės pusės, tačiau kai kuriuos architektūros statinius pavyko išsaugoti – pro vieną iš tarpuvarčių galima pamatyti Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčią, pastatytą dar XVI a. O iki šių dienų išlikusiame Miulerio name, esančiame Vokiečių gatvės 26 numeriu pažymėtame pastate, miestiečiai pirmąkart susipažino su fotografija ir pamatė iš Paryžiaus į Vilnių atvežtą dagerotipą.