Žydų gatvė

Įsivaizduokite, koks aktyvus gyvenimas turėjo virti Žydų gatvėje, jei viename 50-ies butų name buvo registruota net 500 gyventojų. Žmonės ne tik gyveno tankiai susigrūdę, bet ir intensyviai prekiavo. Viename name galėjo būti įsikūrę iki pusšimčio krautuvėlių, kurios prekiavo viskuo, ką tik galite įsivaizduoti.

O dabar jūs – XIX amžiaus Vilniuje – tad savo krepšelį galėsite papildyti ne tik macais, kruopomis ar knygomis, bet ir audiniais, drabužiais, bakalėjos, galanterijos, krištolo gaminiais, kolonijinėmis ir kitomis prekėmis. Užsukite į pozumentų dirbtuvę ir parduotuvę. O kas gi tai? Jei gyvendamas XIX a. mėgtumėte puoštis, žinotumėte, kad čia įsigysite auksuotų ar sidabruotų apsiuvų ir nėrinių drabužiams ar baldams. Žydų kvartale, kuris XIX a. buvo vadinamas „juoduoju miestu“, gimdavo ir amatininkų kūriniai, čia buvo įsikūrę įvairiausi cechai.

Tiesa, nors prekės galėjo būti ir prabangios, smulkių krautuvėlių ir dirbtuvių savininkai vos sudurdavo galą su galu. Tie, kurie neturėjo krautuvėlės, prekiaudavo iš nišos sienoje. Tai, kad prekybininkus kasdien aplankydavo daugybė pirkėjų, galima spręsti jau ir iš to, kad į čia esantį viešąjį tualetą kasdien užsukdavo 3000 žmonių.