Barščiai ar batviniai

Ar tikrai Vilniaus didikai kasdien valgė tik gurmaniškus šedevrus? Išlikę įrodymų, kad vienas patiekalas karaliavo ant visų luomų atstovų stalo, jį mėgo ir vyskupai, ir didikai, net pati Barbora Radvilaitė. Tai – mums puikiai pažįstami barščiai. Tačiau ar tikrai tokius ragavome?

Ankstyviausi, XVII amžiaus, barščių receptai, parašyti lietuvių kalba, rasti Radvilų virėjo užrašų knygelėje, kurioje minima, kad jais buvo mėgaujamasi pasninko metu. Knygelėje rašoma: „Dėk į vandenį žalių barščių [lapų], migdolų ar aguonų pieno, miltų truputį įmaišyk ir išvirk…“ Tiesa, barščiai buvo ruošiami ne iš mums pažįstamų burokų šaknų, o iš vietinių lankinių barščių arba batvinių, kurie buvo specialiai užraugiami. Sriuba buvo tokia populiari, kad lenkai, pašiepdami lietuvius, juos vadindavo „batvininkais“. Buvo manoma, kad batvinių sriuba turi ir gydomųjų savybių.

Barščiai buvo valgomi ir karšti, ir šalti. Tačiau, jei norėtumėte paragauti šiandien taip populiarų šaltibarščių anų laikų atitikmens, nustebtumėte savo lėkštėje pamatę jų pradininkę – šaltsriubę: grietine užbalinti batvinių barščiai buvo gardinami vėžių kakleliais, veršienos ar kalakutienos gabaliukais, pjaustytais žaliais agurkais ir kietai virtu kiaušiniu.