XVIII a. pradžioje, vis dar vykstant Šiaurės karui, kai per LDK žengiančios Švedijos, Rusijos, Saksonijos kariuomenės alino kraštą, per Lenkijos ir Vokietijos pirklių laivus Lietuvą pasiekė maras. Nors gyventojai apie užkratą išmanė nedaug ir manė, kad tai Dievo bausmė, tačiau vis tiek buvo imtasi šiandien ir mūsų pačių išbandytos taktikos – karantino. Bet nepadėjo niekas: augančiame Vilniuje žmonės gyveno prastesnėmis sanitarėmis sąlygomis nei žmonės tuometiniame Lietuvos kaime, todėl užkratas netruko išplisti. Vilniuje išmirė apie 33 700 žmonių.
Atidžiau apsidairius prie Šv. Jonų bažnyčios rytinio fasado Pilies gatvėje, pamatysite epitafiją su kaukole ir sukryžiuotais kaulais – čia ilsisi trijų nuo maro mirusių moterų pelenai. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kabo Pranciškaus Pelikano paveikslas „Maras Vilniuje 1710 m. Šv. Mergelė Marija Maloningoji gina žmones nuo maro ir kitų negandų: laiko rankose perlaužtas Dievo rūstybės strėles“. Maras, karas ir šalta žiema atnešė ir kitą negandą – šalį apėmė badas. Prasimanyti maisto buvo taip sudėtinga, kad badaujantys miesto gyventojai parsiduodavo į baudžiavą. Miestas ištuštėjo, valdovas Augustas III naujų gyventojų siekė pritraukti kviesdamas žydus apsigyventi Vilniuje.