Po karo, maro ir bado miestas atsigavo, ir į jį plūstelėjo naujos idėjos. XVIII a. antroje pusėje prasidėjo Vilniaus universiteto atgimimas. Tuo metu į Vilniaus akademiją dėstyti Gamtos istorijos katedroje atvyko garsus prancūzų botanikas Žanas Emanuelis Žiliberas, apsigyveno jis Pilies g. 22 name. Šis profesorius padėjo pagrindus iki šiol veikiančiai Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedrai.
76 vežimai augalų buvo įkurdinti šalia profesoriaus gyvenamojo namo. Taip atsirado pirmasis Vilniaus botanikos sodas, kuriame lepiems augalams buvo įrengtas šiltnamis. 300 kv. m. plote augo virš 600 rūšių įvairiausių augalų. Ž. E. Žiliberas domėjosi ir Lietuvos flora, tyrė vaistinius augalus, išleido penkių tomų veikalą „Flora Lithuanica inchoata…“, kurio keli egzemplioriai vis dar klajoja po pasaulį, tačiau didžioji jo tiražo dalis buvo sunaikinta dėl pernelyg progresyvių teiginių. Ne visi mokslininko atradimai žavėjo kolegas Vilniuje, jis buvo apkaltintas pasileidimo skatinimu, nes „surado“ lytį augalų žiedynuose.