Vilniaus manifestai

1322–1323 m. didžiojo kunigaikščio Gedimino iniciatyva iš Vilniaus buvo išsiųsti septyni laiškai, adresuoti popiežiui, Hanzos miestams, pranciškonams ir dominikonams Saksonijoje. Jie buvo Gedimino politinės minties, siekio atnaujinti valstybę ir jos ūkį, atvirumo išoriniam pasauliui išraiška. Valdovas teigė atveriąs savo „žemę, valdas ir visą karalystę kiekvienam geros valios žmogui“. Be to, būtent vienu iš laiškų (1323 01 25) Vakarų Europai buvo pranešta apie Vilnių – reikšmingą politinį centrą ir miestą, kuriame gali klestėti amatininkai ir pirkliai, taikiai sugyventi skirtingų tikėjimų žmonės.

1387 m. kovo 22 d. Merkinėje Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teisę. Tuomet Vilnius tapo pirmuoju miestu LDK, gavusiu vakarietišką savivaldą. Ši teisė užtikrino miestiečių asmens ir turto laisvę, o bendruomenei – administracinę ir teisminę autonomiją. Miestą valdė rotušėje posėdžiavusi renkama miesto taryba, sudaryta iš burmistrų ir tarėjų. Teismo funkcijas vykdė suolininkų teismas, kuriam pirmininkavo vaitas – valdovo atstovas mieste. XVI–XVIII a. Vilniaus miesto atstovai turėjo išskirtinę teisę dalyvauti Abiejų Tautų Respublikos seimuose, tiesa, daugiau kaip stebėtojai. Esminis lūžis, priimant miestiečius į iki tol buvusios „bajorų valstybės“ valdymą, buvo numatytas 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje. Pagal ją, miestiečiai pirmą kartą gavo teisę eiti valstybines administracines ir teismo pareigas, siekti karinių laipsnių, o seimas turėjo priimti 24 miestų įgaliotinius. Tai buvo svarbus demokratijos žingsnis, palaipsniui vedęs prie to, koks demokratiškas Vilnius ir kokia demokratiška Lietuva yra dabar.

Lietuva tikrai gali didžiuotis teisinės minties brandą liudijančiais Statutais. Pirmasis ir Antrasis Statutai buvo rankraštiniai, o Trečiasis – rengtas ir išspausdintas Vilniuje. 1588 m. jį rusėnų kalba atspausdino Mamoničių spaustuvė, 1614 m. išleistas ir lenkiškas vertimas. Rengiant Statutą daug nuveikė Eustachijus Valavičius ir Leonas Sapiega. Šis brandus teisės kūrinys garantavo Lietuvos valstybės teritorijos neliečiamybę, atspindėjo vykstantį visuomenės modernėjimą. Pirmą kartą Europoje jame buvo atskirta įstatymų kūrimo, vykdomoji ir teismo valdžia. Statuto svarbą pilietiškumo sampratai puikiai atskleidžia XIX a. 4 deš. „Lietuvių katekizmo“ ištrauka: „Kas yra lietuvis? – Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto“. Trečiasis Statutas galiojo iki pat 1840 m.

Vilniuje buvo sukurti ir pasirašyti du svarbiausi XX a. Lietuvos politiniai dokumentai, kurie atkūrė Lietuvos valstybę (1918 02 16) ir po okupacijos atstatė jos nepriklausomybę (1990 03 11). Todėl Vilniuje susijungia pagrindiniai Lietuvos valstybingumo tradicijos dėmenys: miestas saugo svarbiausią senosios Lietuvos (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) valstybingumo (1253–1795) palikimą; čia 1918 m. sukurta moderni nacionalinė piliečių valstybė; sostinėje 1990 m. atkurta valstybės nepriklausomybė ir pradėta jos pilietinė bei euroatlantinė istorija. Nesuklysime – Vilnius jau 700 metų yra svarbiausias Lietuvos valstybingumo kūrėjas, signataras ir puoselėtojas.

Po 1920 m. ginkluoto konflikto su kaimynine Lenkija ir Vilniaus praradimo, sostinės klausimas tapo esmine Lietuvos politinės darbotvarkės dalimi. 1922 m. poetas Petras Vaičiūnas sukūrė eilėraštį-manifestą „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Jo pavadinimas tapo bene ryškiausiu 1922–1939 m. šūkiu, kurį kartojo ir mokiniai, ir valstybės vyrai. O spalio 9-oji, kai Lenkijos kariuomenė 1920 m. užėmė Vilnių, visoje Lietuvoje buvo paskelbta gedulo diena. Tarpukariu miestuose ir miesteliuose buvo kuriami Vilniaus gėlynai, sodinami iš Vilniaus atvežti medeliai ar saugomos urnos su žeme iš sostinės. 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva atgavo Vilnių iš SSRS rankų, bet kaip paaiškėjo vėliau – tai tebuvo į Lietuvos nepriklausomybę įstumtas Trojos arklys. Nepaisant buvusios priešpriešos, per pastaruosius dešimtmečius miestas tapo dviejų kaimyninių tautų, o kartu ir dviejų istorinių Vilniaus tautų – lietuvių ir lenkų – bendradarbiavimo erdve.

Po ginkluoto pogrindžio numalšinimo masiškiausi protestai sovietų okupuotoje Lietuvoje vyko 1955–1957 m. per Vėlines, 1972 m. po Romo Kalantos aukos Kaune ir 1987 m. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tuomet jau keliolika metų aktyviai veikusi rezistentų organizacija Lietuvos laisvės lyga ryžosi laužyti sustabarėjusią ir reformų neįsileidžiančią „respubliką“. Prie romantizmo korifėjaus paminklo buvo priminta apie Molotovo-Ribbentropo paktą, atnešusį negandas Baltijos šalims ir Lenkijai. Pokyčių vėjai jau pūtė, nors Lietuvoje ir buvo jėgų, kurioms tie pokyčiai buvo nereikalingi.

Menka paslaptis, kad ir iki MO muziejaus atidarymo modernaus meno kūrėjai Vilniuje provokavo savimi patenkintą miesto publiką. Pirmoji tokia provokacija – avangardinio meno paroda – Vilniuje duris atvėrė 1923 m. dailininkų Vytauto Kairiūkščio ir Władysławo Strzemińskio iniciatyva, tik pripažinimo dar nesulaukė. Vilniaus literatūros padangėje modernūs vėjai papūtė vėliau – 3 deš. pabaigoje vilniečiai suskubo kurti avangardinius tekstus, persunktus katastrofizmo motyvų. Žydų literatai susibūrė į „Jung Vilne“, kurioje jidiš kalba avangardiniais tekstais kviesta atrasti modernią žydų tapatybę. Nuo tautinės prie kosmopolitiškos tapatybės bėgo avangardistų literatų karta, išauginta Stepono Batoro universitete ir 1931 m. susibūrusi aplink žurnalą „Żagary” (liet. „Žagarai“). Šios grupės priešakyje stovėjo Czesławas Miłoszas, kurio „Sultinys iš vinių“ ir „Blusų teatras“ suteikė kryptį visai lenkų avangardinei poezijai. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje su Šiuolaikinio meno centro atidarymu 1992 m. Vilnius tapo jau postmodernistinio meno kūrėjų epicentru. Postmodernius kūrinius mieste šiandien su jų modernistiniais pirmtakais XX a. pr. dažnai sieja pirminė visuomenės atmetimo reakcija – ar tai būtų Mindaugo Navako „Kablys“, ar Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Postmodernistai kūrėjai provokuoja vilniečius mąstyti ir diskutuoti apie meną ir jo reikšmę miestui.