Kas yra žymiausi vilniečiai?
Didingesnis pasaulio pranašas yra tas, kurį pamiršome, ar tas, kuris arčiau mūsų? Kai kurie vilniečiai, palikę ryškų pėdsaką Vilniaus istorijoje, net neturi savo Vikipedijos puslapio lietuvių kalba ir yra nepelnytai pamiršti. Nors tai iš pirmo žvilgsnio mažai girdėtos asmenybės, tačiau jos visame pasaulyje garsino mūsų sostinę.
Papildykime žymiausių vilniečių sąrašą naujai atrastais lobiais.
Kūrybininkas, komunikacijos specialistas Aidas Puklevičius be įprastų įžymybių Česlovo Milošo, Kazimiero Simonavičius, Adomo Mickevičius ar šv. Kazimiero į sąrašą siūlo įrašyti vienintelį žymų vilnietį amatininką, legendinį šaltkalvį Juozapą Bartošką.
Dar vienas Aido Puklevičiaus pasiūlytas vardas žymių vilniečių sąraše, papildantis neįprastą ispanų desantą Vilniuje (net trys VU rektoriai buvo ispanų kilmės), yra Pedro de Ruiz Mora, lietuviškai – Petras Roizijus. Jis gimė mažame Ispanijos miestelyje, o Vilniuje buvo karaliaus Žygimanto Augusto teisės patarėjas, dalyvavo rengiant antrąjį Lietuvos statutą, išleido Lietuvos teismų rinkinį, prie Šv. Jono bažnyčios įsteigė pirmąją akademiją, kurioje buvo dėstomas triviumas: gramatika, retorika ir logika. Petras Roizijus prisidėjo prie to, kad Vilnius taptų miestu, ugdančiu garsius žmones.
Griaudama mitą, kad politikams daug lengviau įsiveržti į žinomumo ir pastebimumo sferą negu dvasininkams, kultūros istorikė dr. Nerija Putinaitė sąrašą papildo garsiausiais vilniečiais liuteronais. Tai Samuelis Dambrovskis, liuteronų bažnyčios superintendentas, kurio teologija, iš naujo „atrasta“ Europoje dėl švelnesnės kontrreformacijos, XIX a. persikėlė į Vilnių. Asmuo, sukūręs tai, kas dabar vadinama Vilniaus baroku, yra J. C. Glaubicas. Vilniaus universiteto profesorius, žinomas kaip Kanto idėjų plėtotojas, – J. H. Abichtas. Dailininkas ir iliustratorius, kurio tapybos darbai išsiskiria itin subtiliu spalvų žaismu, meistriškai sukurtu švytėjimo efektu, sąsajomis su jaunosios Lenkijos tapyba ir japonų daile, – tai S. B. Siestrzeńcewicz. Garsi Lenkijos operos solistė, persikėlusi į Vilnių, iki santuokos dainavusi Vilniaus Pohuliankos teatre, – M. B. Skowronska.
Istorikas Ilja Lempertas į sąrašą įrašo smuikininką Jašą Heifecą, gimusį Vilniuje, beveik šešerių metų įstojusį į Vilniaus muzikos mokyklą iš karto į trečią klasę, į pirmąjį turą po Rusiją išvykusį dešimties metų. Šis muzikantas dar vadinamas XX a. Paganiniu.
Žmonių, kurie namuose turėjo jo portretą, buvo šimtais ar net tūkstančiais daugiau negu tų, kurie skaitė jo raštus. Pabandykite atspėti, kas kitas sąraše vertas būti asmuo? Tai Elijahu ben Šlomo Zalman, geriau žinomas Vilniaus Gaono vardu.
Dar vienas sąrašo vertas vardas – žymios jaunimo rašytojų ir dailininkų grupės ,,Jung Vilne“ narys Chaimas Grade, rašęs prozą apie Vilniaus žydus, prasidėjus karui pėsčias išėjęs iš Vilniaus.
Istorikas prof. Alfredas Bumblauskas į sąrašą įtraukia Feliciją Bortkevičienę – politikę, visuomenės veikėją, galėjusią tapti pirmąja pasaulyje moterimi prezidente, Vilniaus kaip dvasinio gyvenimo formos idėją kūrusį Česlovą Milošą ir M. K. Oginskį, kurio polonezas skamba net tolimojoje Japonijoje.
Kasdien vaikštant po Vilnių sunku suvokti, kiek dar daug nežinome paslaptingų istorijų ir žmonių gyvenimo klodų, nusėdusių sostinės gatvelėse. Esame tarsi vaikai, gyvenantys beveik tūkstantį metų siekiančiame mieste ir tik pastaruosius 30 metų turintys progą naujai pažinti Vilnių. Plačiose erdvėse slypinčias istoriografijos spragas nuolat pildykime dar neatrastais istorijos lobynais.
