„Puidziem aplinkui, bo tutaj šlapia.“ Vilnijos vieta Lietuvos etnografiniame žemėlapyje.
Smalsu, kas užkoduota šiuo pavadinimu? Atskleidžiame, kad tai ne originalus posakis, o šmaikštus juokelis, pašiepiantis Vilniaus krašte gyvenančių vadinamųjų tuteišių, kalbančių „po prostu“ kalba, turinčią įvairių kalbų žodžių.
Nors visi puikiai pažįstame Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos regionus, tačiau Vilnijos – specifinio Lietuvos krašto, kuriame yra daugybė kalbų, kultūrų, konfesijų, – vieta Lietuvos etnografiniame žemėlapyje kelia daugybę klausimų. Ar kalbame apie kraštą, kuris yra kažkoks istorinis nesusipratimas ir vienoje pusėje Nėries esame dzūkai, o kitoje – aukštaičiai? Ar vis dėlto tai unikalus kraštas, kuris privalo turėti savo vietą Lietuvos etnografijoje?
Nepaisant to, kad 2021 m. naujai patvirtintame Lietuvos etnografiniame žemėlapyje tokio atskiro regiono kaip Vilnija nėra, kartu su istorikais paieškokime prielaidų, ar toks regionas galėtų atsirasti Lietuvos žemėlapyje.
Tyrinėdami Vilniją prisikapstome prie lenkiškumo Lietuvoje genezėje. Jeigu visi Lietuvos lenkai galėtų save laikytis savais, o ne svetimais, Vilnija būtų faktorius, kuris leistų save susieti su Lietuva šiuolaikiniame gyvenime.
Istorikės dr. Barbaros Stankiewicz manymu, Vilnijos kraštas, išsiskiriantis savitais tautiniais drabužiais, verbomis, šnekta, leidžia integruoti ir įtvirtinti visų LDK tautų istorinę atmintį.
Istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, abejojantis etnografinių regionų ribų būtinybe, pataria išskirti etnografinių regionų branduolius, o ne braižyti griežtas ribas. Anot jo, Vilniaus lenkai yra toks pat regiono atspindys kaip ir Prancūzijos futbolo komanda, kuri atspindi imperinę Prancūzijos istoriją.
Kalbininkas doc. dr. Antanas Smetona pabrėžia, kad nors Vilnius nuo XIV a. yra daugiatautis miestas, tačiau jis niekada nebuvo toks lietuviškas kaip pastaruosius 70 metų. Lietuvių jame šiandien – daugiau nei 50 proc. Turime tuo didžiuotis, o ne niveliuoti, kaip kartais nutinka braižant žemėlapius.
Istorikas, muziejininkas, visuomenės veikėjas Eimantas Gudas gretina Vilnijos lenkus su škotais ir airiais. Juk airiai dažniausiai kalba anglų kalba, kaip kad lietuviai XIX a. pabaigoje buvo pradėję dažnai kalbėti lenkiškai. Bet dėl anglų kalbos vartojimo airiai liko airiais, kaip ir škotai – škotais. Tai gal ir Vilniaus lenkams laikas pagalvoti, kad jie nėra susiję vien su Varšuva, o yra Lietuvos lenkai?
Pabandykime įsivaizduoti, į ką būtų panašūs Vilniaus krašto lenkai. Panėšėtų į Suomijos švedus. Lietuvoje lenkų kalba nėra tapusi antrąja valstybine kalba, o štai Suomijoje kaip antroji valstybinė kalba pripažįstama švedų kalba.
Be to, Vilniaus krašto lenkai galėtų būti jungiamoji grandis ir suvaidinti tam tikrą vaidmenį susiedami įvairias tautybes Lietuvoje, Europoje ir visame pasaulyje.
Istorikas Simonas Teškevičius kelia mintį, kad galbūt reikėtų atsisakyti žvelgti į regionus kaip į etnografinius, o kalbėti apie istorinius regionus, apimančius gilesnius klodus. Vilnijos istoriniame regione būtų ir etnografijos, ir istorijos, ir, svarbiausia, – savimonės.
Taigi reikia žinoti, kad Vilnijos kraštas yra Lietuvos istorinės atminties dalis. Tai – mūsų paveldas, o paveldą privalome saugoti.
Perbraižant seną XIX a. schemą būtų laikas permąstyti Vilniaus regiono specifiką ir pagalvoti, kad tai galėtų būti šiuolaikinis, naujas ir kartu daugiatautis Europos Sąjungos idėją atitinkantis Lietuvos regionas.
