Yra žmonių, kurie ateina į konsultaciją su vienu sakiniu: „noriu tiesių dantų“. O po penkių minučių jau aišku, kad tema visai ne apie grožį. Tema apie tai, kaip žmogus nori jaustis: drąsiai šypsotis, kalbėti darbe nebijant, kad kas nors žiūri į dantis, ir pagaliau nustoti slėpti šypseną nuotraukose.
- Sąkandis: kada breketai „nepalieka šansų“, o kada kapos suveikia puikiai
- Disciplina: gražus planas ant popieriaus dar nereiškia gražaus rezultato
- Gyvenimo būdas: darbas, sportas, bendravimas ir tie maži įpročiai, kurie viską pakeičia
- Komfortas ir „psichologija“: kas labiau tinka tavo charakteriui
- Kaip apsispręsti be spaudimo ir be „gražių frazių“
Tada prasideda klasikinis klausimas: breketai ar kapos? Ir čia nėra vieno atsakymo visiems, nes dantys skirtingi, sąkandis skirtingas, o gyvenimas, na… dar labiau skirtingas.
Sąkandis: kada breketai „nepalieka šansų“, o kada kapos suveikia puikiai
Sąkandis yra tas dalykas, kurio pats žmogus dažnai normaliai neįvertina. Jam atrodo: „na kreivi, pasitaisys“. O specialistas mato daugiau: kaip susikanda žandikauliai, kur dantis remiasi, kur spaudžia, kas juda, kas stovi vietoje.
Breketai dažnai tampa logišku pasirinkimu, kai reikia rimtesnio darbo: daugiau krypties, daugiau kontrolės, mažiau atsitiktinumų. Žmogui tai skamba griežtai, bet realybėje tai tiesiog patikimas kelias, kai situacija sudėtingesnė.
Kapos dažniau tinka tada, kai korekcija aiškesnė, prognozuojama, kai nereikia „perlaužti“ viso sąkandžio istorijos. Ir dar vienas momentas: žmogus nori, kad gydymas būtų mažiau matomas. Čia kapos laimi, nes jos dažnai nepastebimos, ypač kasdienybėje.
Disciplina: gražus planas ant popieriaus dar nereiškia gražaus rezultato
Čia atsiranda tikrasis skirtumas, kurio niekas nenori garsiai pasakyti. Kapos reikalauja disciplinos. Ne šiaip „būtų gerai“, o realios, kasdienės. Jeigu žmogus mėgsta užkandžiauti kas valandą, jeigu jis nuolat kavos puodelyje, jeigu diena pilna susitikimų ir užsimiršimų, kapos staiga tampa vargu.
Esu girdėjęs istoriją apie merginą, kuri nuoširdžiai pradėjo su kapomis, bet po mėnesio prisipažino: „aš jas nešioju kaip papuošalą… kai prisimenu“. Rezultatas buvo toks pats: lėtas, nervinantis, su daug kaltės jausmo.
Breketai šitoje vietoje paprastesni: jie „dirba“ net tada, kai žmogus pavargęs, kai pamiršta, kai būna prasta savaitė. Žinoma, priežiūra vis tiek reikalinga, bet čia mažiau vietos saviapgaulei.
Gyvenimo būdas: darbas, sportas, bendravimas ir tie maži įpročiai, kurie viską pakeičia
Jeigu žmogus dirba darbą, kur nuolat bendrauja su klientais, filmuoja turinį, veda mokymus ar tiesiog nori jaustis ramiau dėl estetikos, kapos dažnai atrodo kaip saugus pasirinkimas. Jos netrukdo šypsotis, jos mažiau „krenta į akis“. Ir taip, žmonėms tai svarbu, nereikia apsimesti, kad ne.
Jeigu žmogus sportuoja kontaktinį sportą arba turi įprotį stipriai sukąsti dantis naktį, sprendimas gali keistis. Kartais net paprasti dalykai, kaip dažni komandiruotės pietūs, gali tapti kapų kliūtimi. Nes kiekvienas užkandis reiškia tą patį: nusiimti, pavalgyti, išsivalyti, užsidėti. Kartą tai nieko, dešimt kartų per dieną jau erzina.
Breketai šitoje vietoje turi savo minusų, nes priežiūra reikalauja daugiau kantrybės, ypač valgant. Kai kurie žmonės pirmą savaitę galvoja: „ką aš padariau“. O po mėnesio jau pripranta ir net juokiasi, kad buvo per daug prisigalvoję.
Komfortas ir „psichologija“: kas labiau tinka tavo charakteriui
Yra žmonių, kuriems patinka aiškios taisyklės. Jiems breketai net ramina: uždėjo ir viskas, važiuojam. Yra žmonių, kuriems svarbu laisvė: šiandien vakarienė mieste, rytoj šventė, kitą savaitę kelionė. Tokiems kapos atrodo patogiau, nes jos prisitaiko prie ritmo, jei žmogus pats prisitaiko prie jų.
Svarbu sau atsakyti vieną klausimą, labai paprastai: ar aš esu tas žmogus, kuris laikosi režimo, ar tas, kuris gyvena „kaip gaunasi“? Čia nėra gėdos. Yra realybė.
Kaip apsispręsti be spaudimo ir be „gražių frazių“
Jeigu dabar skaitai ir dar labiau susimaišei, čia normalu. Sprendimas neturi gimti per vieną vakarą. Bet jis turi gimti nuo tikro įvertinimo: sąkandžio, tavo įpročių, tavo kasdienybės.
Geriausias kelias yra toks: ateini, pasakai, ko bijai, ko nori, kaip gyveni. Ir tada išgirsti planą, kuris tinka tau, o ne „kaip visi daro“. Jeigu paaiškina aiškiai, su argumentais, be spaudimo, vadinasi, pataikei į rimtą vietą.
O kai pasirinkimas aiškus, likusi dalis pasidaro lengvesnė. Nes tada breketai ar kapos tampa ne „dantų projektu“, o tavo grįžimu į šypseną, kurią norisi rodyti.
