Su šia moterimi susipažinau, kai persikėliau gyventi į vyro namus. Jie buvo kaimynai. Šalia jos mūrinės „pilies” mūsų dviejų aukštų namelis atrodė kuklus, bet man jis labai patiko.
Be to, vyras jį paveldėjo iš tėvų, kurie išvyko pas vyresnę dukrą, palikdami jaunesniam sūnui, mano tuometiniam sužadėtiniui, namą miesto pakraštyje. Nuostabus namelis su sodu, prižiūrėta lysve… Net nedidelis tvenkinys mums buvo! O šalia gyveno Galina – graži vidutinio amžiaus moteris, mūsų trikotažo fabriko direktoriaus dukra.
Lepūnėlė, kurios namuose šeimininkavo vyras
Man atrodo, kad Galina niekada gyvenime nedirbo. Bent jau aš ją visada matydavau namie, ir ne darže – ne. Ji dažniau sėdėdavo hamake su žurnalais arba verandoje kartu su draugėmis… Kasdien ten susirinkdavo turtingos dykinėtojos iš visos apylinkės gerti arbatos ir kavos, ne kartą pastebėjau ir konjaką pas jas.
Visą ūkį valdė Juris – jos vyras. Žmogus su neišsenkančia energija, linksmas ir garsus. Jis, vos tik grįžęs vakare iš darbo, tuoj pat imdavosi daržo ir lysvės. Kas kurį laiką šūktelėdavo žmonai: „Ei, atnešk giros” arba „Atnešk man kirvį iš daržinės”, arba „Jau laikas vakarienei”. Jo garsus, bet malonus bosas aidėjo per visą gatvę. Ir jis taip linksmai su juokais ir pastabomis kalbėdavosi su žmona, kad jo nurodymai nebuvo suvokiami nei jos, nei kaimynų kaip įsakymai.
Visiems buvo aišku, kas namuose yra šeimininkas, o kas – lepūnėlis. Juris, beje, net namų tvarkymą nepatikėdavo Galiai: žinojo, kad ji yra „nerangi ir nepajėgi”.
Tačiau žmonos kulinariniais gebėjimais Juris visada girdavosi. Taip, ji mokėjo gaminti. Šiuo atžvilgiu ji tikrai turėjo talentą. Bet visa kita gamta buvo apleidusi. Deja, tai buvo bevaikė santuoka. Kai kartą paklausiau kaimynės, kodėl jie delsia su vaikais – jai iš išvaizdos buvo jau beveik keturiasdešimt, o Juriui dar daugiau – Galia atsakė: „Pradėsime laiku!” „Na, kaip bus, taip”, – pagalvojau aš. Be to, Juris kažkada užuominomis minėjo, kad jie niekaip negalį įveikti kažkokių Galios problemų.
Nelemtas susitikimas su čigone
Tą vasarą netoli nuo mūsų gyvenvietės apsistojo čigonų taboras. Gatves užpildė įžūlūs čigoniukai, prašantys maisto ir pinigų. Mes su Galia davėme šiek tiek maisto produktų, bet nuo jų įkyraus vaikščiojimo taip ir neatsikratėme: kas kurį laiką mūsų vartelius daužė triukšmingi svečiai. Galiai net, kaip ji sakė, „pasiskolino” porą naujų guminių batų, kurie stovėjo ant prieangio! Aišku, nuostolis nėra didelis, bet vis tiek – nemalonu…
Vieną vakarą Juris iš žvejybos parvežė gerą laimikį. Ir, kol Galia padėjo iškelti iš mašinos kibirus su žuvimis, prie jos priėjo čigonė su vaiku rankose.
— Klausyk, šeimininke, duok vaikui truputį žuvies maistui! — tyliai paprašė tamsiaplaukė, tvirta moteris.
— Na jau! — sumurmėjo ji. — Jus čia tik maitink ir maitink! Kiek jau galima! Kiekvieną dieną vaikšto ir prašo, ima viską be leidimo, kas blogai padėta…
— Ei, dėl ko tu mane dabar moki? — nustebo čigonė. — Aš juk pinigų neprašau, tik kelių žuvelių. Žiūrėk, kiek jūs ten turite!
— Na, marš iš čia, — pasakė mano kaimynė.
Aš net nustebau, ji niekada taip nesielgdavo…
— Na gerai, aš jau eisiu, — pasakė čigonė, ir jos akys susiaurėjo, — tik tu žiūrėk, kad tau ši žuvis neužspringtų!
Čigonė pasakė ir neskubėdama nuėjo, o ji dar bambėjo sau po nosimi, kad nuo šių dykaduonių nėra išsigelbėjimo.
Čigonės žodžiai išsipildė per vardadienį
Kitą dieną buvo jos vardadienis. Ji pagamino keptą žuvį ir patiekė ją su daržovėmis ir jaunomis bulvėmis. Suvažiavo giminės, atėjome ir mes su vyru… Maistas buvo puikus, tai tiesa. Visi gyrė šeimininkę už puikų stalą. Kaimynė buvo pasipuošusi ir atrodė ypač gerai. Juris vaišino mus brangiu vynu.
— Oi, Galina, tu mus vaišini, bet pati žuvies nė neparagavai, — norėjau jai išreikšti komplimentą.
— Taip, kaimyne, tu save pranoksti! — pridūrė mano vyras. — Žuvis yra dieviška!
Ji padėjo taurę ir paėmė šakutę. Bet vos tik ji įsidėjo į burną žuvies gabaliuką, kai pamatė pro langą tą pačią čigonę su vaiku rankose, kuri atkakliai žiūrėjo į mūsų šventę. Aš taip pat ją pastebėjau. Staiga Galia atsistojo, ištiesė ranką jos link ir pradėjo kažką sakyti. Bet tuo pačiu momentu jai žuvies gabaliukas pakliuvo ne į tą vietą, kaip sako liaudyje. Mes iš karto nesupratome, kas vyksta. Draugė, kuri sėdėjo arčiausiai, iš pradžių net nusijuokė: pamanė, kad tai vaidinimas. Bet tuoj suprato, kad reikalas rimtas, puolė prie šeimininkės…
Netikėta atomazga
Juris taip pat pašoko, pradėjo daryti viską, ko yra išmokytas. Ji taip pat beveik pražilo, sakė, kad prieš jos akis visa gyvenimas prabėgo… Net siela jau išėjusi ir tarsi mačiusi visą situaciją iš šalies…
Po šio įvykio čigonai naktį surinko savo taboriaus stovyklą ir išvyko nežinoma kryptimi. Aš manau, kad jie teisingai padarė. Nes visas kaimas žinojo apie kaimynės pokalbį su čigone – jiems tai būtų blogai pasibaigę.
Redakcijos pastaba: Straipsnis paremtas tikra istorija. Primename, kad visada svarbu elgtis pagarbiai su visais žmonėmis, nepriklausomai nuo jų etninės kilmės. Dažnai konfliktai kyla dėl nesusikalbėjimo ir išankstinių nusistatymų.
