Užrašai sudėlioti ne pagal datas, o pagal tai, kas ką išmokė. Kai kurie įrašai su žvaigždute turi paaiškinimus pabaigoje.
Įrašas Nr. 1. Svečių sąrašas yra pusė šventės. Pirmąsias kelias šventes kviečiau visus, kuriuos tik prisiminiau, ir vakaras virto sąjūdžiu be krypties. Dabar sudarau sąrašą pagal paprastą taisyklę: kiekvienas turi bent vieną pažįstamą. Tada niekas neatsiduria kampe su lėkšte rankoje.
Įrašas Nr. 2. Vieta svarbiau už meniu. Žmonės prisimena ne tai, ką valgė, o kur sėdėjo. Todėl pirmiausia sutvarkau erdvę: kėdės ratu ar pusračiu, pagalvėlės ant grindų, žema šviesa. Maistas gali būti paprastas, jei žmonės jaučiasi patogiai.
Įrašas Nr. 3. Valgis turi būti bendras. Kai ant stalo viena didelė lėkštė su užkandžiais, žmonės daugiau bendrauja. Kai kiekvienam duodama atskira porcija, jie kalbasi tik su kaimynu. Šią taisyklę išmokau iš draugų, kurie kilę iš Libano, ir ji veikia visur.
Įrašas Nr. 4. Muzika – fonas, ne pagrindas. Per garsi muzika užmuša pokalbį. Aš renkuosi tokį garsą, kad galėčiau kalbėti nekeldamas balso. Jei kas nors nori šokti, paprašo patys.
Įrašas Nr. 5. Amžius yra taisyklė, ne pageidavimas.* Šventėse, kuriose dalyvauja suaugusieji, vaikai ir paaugliai, labai svarbu iš anksto nustatyti, kas vyksta kur. Alkoholis, tabako gaminiai ir bet kokie suaugusiųjų produktai yra tik pilnamečiams ir tik tiems, kurie to nori patys. Niekada nespaudžiu, nekviečiu „išmėginti”, nerodau pavyzdžio. Tai ne moralizavimas, o paprasta atsakomybė šeimininko, kuris atsako už visus po savo stogu.
Įrašas Nr. 6. Alternatyvų turi būti tiek pat. Jei kas nors siūlo vieną „suaugusiųjų” pramogą, paruošiu ir kitas: stalo žaidimus, skaniausią arbatą, kavos staliuką, karštą šokoladą, vakaro pasivaikščiojimą. Dažnai pasirodo, kad pusė svečių renkasi būtent jas, ir niekas nesijaučia išstumtas.
Įrašas Nr. 7. Vėdinimas – nematomas šeimininkas. Patalpoje, kurioje yra daug žmonių, oras greitai pasidaro sunkus. Atidarau langus, kas valandą trumpai išvėdinu. Svečiai niekada nepastebi, bet pastebi, kad jiems lengva kvėpuoti. Jei renginyje vyksta ir rūkymas, jis turi būti išneštas į lauką ar atskirą vietą. Namai su vaikais, nėščiomis moterimis ar alergiškais svečiais gali būti pritaikyti tik be dūmų.
Įrašas Nr. 8. Pabaiga turi būti aiški. Šventė, kuri nežinia kada baigiasi, išsenka. Todėl pasakau iš anksto: „Iki dvyliktos.” Arba pačioje pabaigoje padarau ką nors simbolinio: bendrą nuotrauką, tostą arbata, trumpą padėką. Žmonės mėgsta turėti pabaigos jausmą.
Įrašas Nr. 9. Pasiruošti saugiai. Mano šeimoje nesikeičia trys dalykai: gesintuvas viršutinėje spintelėje, atidaryti langai ir atsarginiai kvietimai namo – taksi telefonai, nakvynė svetainėje. Jei kas nors ruošiasi vairuoti, tai nesvarstoma.
Įrašas Nr. 10. Po šventės. Rytojaus dieną užrašau, kas pavyko, o kas ne. Taip per dešimt švenčių susikaupė šis sąrašas. Kartais vien tai, kad pakalbėjau su viena svečia, kuri atrodė pavargusi, pasirodė svarbiau už visą programą.
Įrašas Nr. 11. Ne visiems reikia to paties. Kartais svečias ateina tiesiog pasėdėti tyloje. Nesistengiu jo „įtraukti” į pokalbį. Pasiūlau puodelį arbatos, parodau patogią vietą ir leidžiu pačiam nuspręsti. Po valandos jis dažnai pats prisijungia, o jei ne, tai irgi gerai: svarbu, kad jis žinotų, jog gali pasirinkti.
Įrašas Nr. 12. Vaikai pastebi viską. Jie mato, kas ką daro, kaip kas elgiasi, kas kam pasiūlo. Todėl šventėje, kurioje yra vaikų, stengiuosi, kad pavyzdys būtų toks, kokį norėčiau, kad jie vėliau atkartotų. Tai nereiškia, kad suaugusieji negali atsipalaiduoti, tik kad jų pasirinkimai matomi.
Pastabos
* Apie 5 įrašą. Šiame įraše minimi suaugusiųjų produktai nėra rekomendacija. Tai tik viena iš temų, apie kurias šeimininkas turi turėti aiškią poziciją: jei tarp tokių daiktų atsiranda ir kaljanas, tai tik pilnamečių ir tik laisva valia, atsižvelgiant į sveikatos organizacijų įspėjimus apie dūmų žalą ir galiojančius Lietuvos teisės aktus. Jei abejojate, ar renginyje to reikia, atsakymas dažniausiai paprastas – nereikia.
Papildymas: šventės skirtingose kultūrose
Per metus man teko dalyvauti šventėse, kuriose šeimininkai buvo iš labai skirtingų vietų. Gruzinų šeimininkas ruošė stalą taip, kad svečias niekada neliktų su tuščia lėkšte, o tostai trukdavo ilgai ir buvo pilni pasakojimų. Turkų šeima viską pradėdavo nuo arbatos ir saldumynų, o pagrindinis patiekalas ateidavo vėliau. Lietuvių šventėse dažnai svarbus šaltibarščių ar cepelinų ritualas, o kartais ir bendras dainavimas. Visur esminis principas tas pats: svečias – šventas, o šeimininkas atsakingas už visų gerovę.
Pastebėjau, kad ten, kur šventė ilgesnė, ji paprastai ir ramesnė. Žmonės nesiskubina sugrūsti viską į vieną valandą. Pirmoji dalis skirta pasisveikinti, antroji – valgyti, trečioji – kalbėti, ketvirtoji – tyliai pabūti. Ir niekas nesijaučia kaltas, kad nieko neveikia.
Kai kas nors nusprendžia išeiti
Vienas sunkesnių šeimininko įgūdžių – leisti svečiui išeiti be paaiškinimų. Pasitaiko, kad žmogus pavargsta, nusivilia ar tiesiog nori namo. Neklausiu priežasčių, nerodau nusivylimo, tik padėkoju, kad atėjo, ir palydžiu iki durų. Kartais įduodu pakuotę su pyragu. Tokiu būdu žmogus išeina geros nuotaikos ir kitą kartą grįžta lengvai.
Taip pat išmokau nekomentuoti svečių pasirinkimų: kas ką geria, valgo, ar nori dalyvauti žaidimuose. Jei kas nors atsisako, tai jo reikalas, ir to pakanka. Šventė turi būti vieta, kur nereikia teisintis.
Kontrolinis sąrašas kitai šventei
- Sudarytas svečių sąrašas, kuriame visi turi bent vieną pažįstamą.
- Paruoštos vietos ir sėdėjimo zonos.
- Bendros lėkštės su užkandžiais.
- Gėrimų pasirinkimas, įskaitant bealkoholinius.
- Aiškios taisyklės dėl suaugusiųjų produktų ir amžiaus.
- Vėdinimas ir saugumas.
- Namų parvežimo planas.
- Aiški pabaiga.
Paskutinis užrašas
Šventė – ne tai, ką ant stalo padedi, o tai, kaip žmonės jaučiasi išėję pro duris. Jei jie išeina pailsėję, išklausyti ir nusiteikę kada nors sugrįžti, vadinasi, pavyko. Visa kita – smulkmenos, kurias galima keisti kiekvieną kartą.
