Šiuolaikinis ūkininkavimas Lietuvoje išgyvena transformacijos laikotarpį, kuriame susipina gilios žemdirbystės tradicijos ir modernios technologijos. Didžiausių pokyčių matome būtent tręšimo srityje – srityje, kuri daugelį dešimtmečių rėmėsi paprastomis formulėmis ir standartizuotais metodais. Šiandien protingas ūkininkas žino, kad tręšimas – tai ne tik trąšų barstymas pagal bendrines rekomendacijas, bet sudėtingas sprendimų priėmimo procesas, paremtas daugybe kintamųjų: dirvožemio analizėmis, meteorologinėmis sąlygomis, augalų veislės ypatumais, technologinėmis galimybėmis ir netgi rinkos tendencijomis. Tręšimo revoliucija tapo vienu iš kertinių veiksnių, keičiančių ne tik lietuviško ūkio produktyvumą, bet ir pačią ūkininkavimo filosofiją. Kokios gi yra šiuolaikinio tręšimo tendencijos, su kokiais iššūkiais susiduria mūsų ūkininkai ir kokie sprendimai padeda jiems pasiekti geresnių rezultatų?
Dirvožemio pažinimas: nuo spėlionių prie tikslių duomenų
Šiandieninis profesionalus ūkininkas savo laukus pažįsta nepalyginamai geriau nei jo tėvas ar senelis. Anksčiau apie dirvos savybes buvo sprendžiama daugiausia iš jos spalvos, tekstūros ir augalų išvaizdos. Dabar gi standartine praktika tampa reguliari dirvožemio analizė, kuri atskleidžia ne tik pagrindinių maisto medžiagų – azoto, fosforo ir kalio – kiekius, bet ir mikroelementų būklę, pH lygį, organinės medžiagos kiekį ir netgi mikrobiologinį aktyvumą. Lietuvos ūkininkai vis dažniau užsako išplėstines dirvožemio analizes, kurių rezultatai tampa pagrindu sudarant tręšimo planus. Įdomu tai, kad vis daugiau ūkininkų pradeda atlikti ne tik kasmetines, bet ir sezono vidurio analizes, kurios leidžia koreguoti tręšimą pagal realią situaciją. Pažangiausi ūkiai naudoja GPS koordinatėmis paremtą dirvožemio ėminių ėmimą, sudarydami detalius dirvožemio žemėlapius, kurie parodo maistinių medžiagų pasiskirstymą skirtingose lauko vietose. Tokie žemėlapiai atskleidžia, kad net viename lauke dirvožemio savybės gali smarkiai skirtis, o tai reiškia, kad ir tręšimo poreikiai nėra vienodi visame plote.
Ūkininkų patirtis rodo, kad investicija į išsamias dirvožemio analizes greitai atsiperka. „Kai žinai tikslią savo dirvožemio būklę, gali optimizuoti tręšimą taip, kad kiekvienas išleistas euras duotų maksimalią grąžą,” – tokia nuomonė dominuoja tarp pažangių ūkininkų. Pavyzdžiui, kai kuriuose laukuose fosforo ir kalio atsargos gali būti pakankamos, o kitose – kritiškai mažos. Todėl standartinis visų laukų tręšimas tomis pačiomis trąšomis būtų arba lėšų švaistymas, arba nepakankamas aprūpinimas. Dirvožemio analizių pagrindu sudaryti tręšimo planai leidžia išvengti abiejų kraštutinumų. Be to, pažangūs ūkininkai atkreipia dėmesį ir į dirvožemio fizikines savybes – struktūrą, vandens pralaidumą, tankį – kurios taip pat stipriai veikia trąšų efektyvumą. Priemolio dirvose trąšos išsilaiko ilgiau, o smėlingose – greitai išsiplauna, todėl reikalingos skirtingos tręšimo strategijos.
Skaitmeninis ūkininkavimas: kada algoritmai sprendžia, kiek ir kur tręšti
Lietuvos laukuose vis dažniau galima išvysti traktorius, aprūpintus įspūdingomis technologijomis – GPS navigacija, kompiuteriais ir įvairiais jutikliais. Šios technologijos leidžia įgyvendinti tikslųjį ūkininkavimą, kai tręšimas vykdomas kintamomis normomis, atsižvelgiant į konkrečios vietos poreikius. Pagrindinė tokio tręšimo idėja – tręšti ne visą lauką vienodai, o kiekvieną jo dalį pagal individualų poreikį. Praktikoje tai reiškia, kad tręštuvas, judėdamas per lauką, automatiškai keičia išberiamų trąšų kiekį, remdamasis iš anksto sudarytu žemėlapiu arba realiu laiku surenkamais duomenimis. Tokios sistemos naudojimas leidžia sumažinti bendrą trąšų kiekį 10-30%, kartu padidinant derlių 5-15% ir užtikrinant tolygesnę jo kokybę. Tai ypač aktualu mūsų šalyje, kur dėl ledynmečio palikimo dirvožemio savybės gali drastiškai keistis net nedideliame plote.
Pažangiausios tikslaus tręšimo sistemos naudoja ne tik dirvožemio analizių duomenis, bet ir kitus informacijos šaltinius. N-sensoriai, montuojami ant traktoriaus, realiu laiku matuoja augalų žalumą, kuris atspindi azoto kiekį augaluose. Taip pat naudojami spektrometriniai jutikliai, kurie analizuoja nuo augalų atsispindėjusią šviesą ir pagal tai sprendžia apie jų mitybos būklę. Palydoviniai vaizdai ir dronų nuotraukos leidžia sukurti vegetacijos indeksų žemėlapius, kurie parodo skirtingų lauko vietų augalų būklę. Visa ši informacija apdorojama specialiomis programomis, kurios sugeneruoja tręšimo užduotis tręštuvams. Tokių sistemų diegimas reikalauja nemažų investicijų, tačiau dideli ūkiai jau įsitikino jų ekonomine nauda. Mažesniems ūkiams tokios technologijos tampa prieinamos per ūkininkų kooperatyvus arba paslaugų teikėjus, kurie siūlo tikslaus tręšimo paslaugas.
Modernių trąšų revoliucija: nuo paprastų granulių iki išmanių formulių
Šiuolaikinis ūkininkas turi pasirinkimą iš daugybės trąšų tipų, kurių kiekvienas turi savo privalumų ir taikymo ypatumų. Tradicinės birios trąšos, tokios kaip amonio nitratas ar kompleksinės NPK, vis dar plačiai naudojamos, tačiau šalia jų atsiranda vis daugiau pažangių produktų. Azoto trąšos augalams su inhibitoriais lėtina azoto transformacijas dirvožemyje, mažindamos nuostolius dėl išplovimo ir išgaravimo. Tyrimai rodo, kad tokios trąšos leidžia padidinti azoto panaudojimo efektyvumą 15-30%, lyginant su tradicinėmis trąšomis. Tai ypač svarbu Lietuvos sąlygomis, kur dėl gausių kritulių azoto išplovimo rizika yra didelė. Ūkininkai pastebi, kad naudojant stabilizuotas azoto trąšas, pasėliai būna tolygiau aprūpinami azotu visą vegetacijos periodą, o tai teigiamai veikia ne tik derlių, bet ir jo kokybę. Kviečiuose didėja baltymų kiekis, rapsuose – aliejingumas, o bulvėse – krakmolo kiekis. Be to, sumažėja streso rizika dėl azoto trūkumo nepalankiomis oro sąlygomis.
Skystos trąšos taip pat įgauna vis didesnį populiarumą Lietuvos ūkiuose. Jos užtikrina tolygesnį pasiskirstymą dirvoje ir greitesnį pasisavinimą. Skystas tręšimas leidžia lengviau derinti skirtingas maistines medžiagas ir mikroelementus, pritaikant mišinį konkretiems augalams ir dirvožemiui. Be to, skystas tręšimas lengviau automatizuojamas ir pritaikomas tikslaus ūkininkavimo sistemoms. Vis daugiau ūkininkų investuoja į specialią įrangą skystam tręšimui, įskaitant rezervuarus, maišytuvus ir purkštuvus su specialiais antgaliais. Ypač populiarus tampa tręšimas per lapus – papildomas mitybos elementų tiekimas per augalų lapus. Šis metodas leidžia greitai reaguoti į mitybos sutrikimus ir kompensuoti maisto medžiagų trūkumą kritiniais augalų vystymosi momentais. Mikroelementų trūkumas, kuris dažnai pasitaiko mūsų dirvožemiuose, gali būti efektyviai sprendžiamas būtent tręšimu per lapus.
Naujos kartos kompleksinės trąšos augalams: daugiau nei tik NPK
Šiuolaikinės kompleksinės trąšos – tai ne vien tik azoto, fosforo ir kalio mišiniai. Modernios formulės apima daugybę komponentų, veikiančių sinergetiškai ir užtikrinančių kompleksinį poveikį augalams. Į sudėtį įtraukiami įvairūs mikroelementai – boras, manganas, cinkas, varis, molibdenas – kurie, nors reikalingi mažais kiekiais, yra būtini normaliam augalų vystymuisi. Pavyzdžiui, boras būtinas žiedadulkių gyvybingumui ir vaisių formavimuisi, cinkas dalyvauja fermentų veikloje ir augimo hormonų sintezėje, o manganas būtinas fotosintezei. Lietuvos dirvožemiuose dažnai trūksta vieno ar kelių mikroelementų, todėl jų įtraukimas į kompleksines trąšas gali ženkliai pagerinti derlių ir jo kokybę.
Be to, modernios trąšos dažnai papildomos biologiškai aktyviomis medžiagomis, tokiomis kaip aminorūgštys, huminės rūgštys, jūros dumblių ekstraktai ar netgi naudingos bakterijos. Šios medžiagos veikia kaip biostimuliatoriai, gerinantys maistinių medžiagų pasisavinimą, stiprinantys augalų atsparumą stresui ir aktyvinantys natūralius augimo procesus. Aminorūgštys tiesiogiai dalyvauja baltymų sintezėje ir padeda augalams greičiau atsigauti po streso. Huminės rūgštys gerina dirvožemio struktūrą, didina maistinių medžiagų prieinamumą ir stimuliuoja šaknų vystymąsi. Jūros dumblių ekstraktai turi natūralių augimo reguliatorių ir mikroelementų, kurie stimuliuoja augalų vystymąsi. O naudingos bakterijos padeda mobilizuoti dirvožemyje esančias maistines medžiagas ir padaryti jas prieinamas augalams. Pažangių ūkininkų patirtis rodo, kad investicija į tokias kompleksines trąšas atsiperka ne tik padidėjusiu derliumi, bet ir geresne produkcijos kokybe, didesniu atsparumu ligoms bei nepalankioms oro sąlygoms.
Tręšimo strategijos: kaip protingai investuoti į derlių?
Šiuolaikinio ūkininko tręšimo strategija – tai kompleksinis planas, apimantis daug aspektų. Pirma, tai tręšimo laiko parinkimas. Vietoj tradicinio vienkartinio tręšimo, vis dažniau taikomas dalinis tręšimas, kai trąšų norma paskirstoma per kelis kartus, atsižvelgiant į augalų vystymosi fazes ir maistinių medžiagų poreikį. Pavyzdžiui, žieminiams kviečiams rekomenduojama tręšti bent tris kartus: prieš žiemą (nedidelė norma, skatinanti šaknų vystymąsi), anksti pavasarį (pagrindinė norma, skatinanti krūmijimąsi ir bamblėjimą) ir vėlyvesnėje vegetacijos fazėje (papildoma norma, gerinanti grūdų pildymąsi ir baltymingumą). Toks paskirstymas leidžia geriau suderinti trąšų tiekimą su augalų poreikiu, sumažina nuostolius ir didina trąšų efektyvumą.
Antra, tai trąšų formų ir tipų derinimas. Protingas ūkininkas naudoja skirtingų tipų trąšas skirtingais augalų vystymosi etapais. Vegetacijos pradžioje efektyvesnės yra lengvai prieinamos maistinių medžiagų formos, kurios užtikrina greitą startą. Vėlesnėse fazėse geriau tinka ilgesnio veikimo trąšos, užtikrinančios tolygų mitybos elementų tiekimą. Be to, vis daugiau dėmesio skiriama mikroelementų tręšimui, kuris dažnai vykdomas per lapus. Mikroelementų trūkumas gali stipriai apriboti pagrindinių maistinių medžiagų (NPK) efektyvumą – tai vadinama „minimalaus faktoriaus dėsniu”, kai augalo augimą riboja labiausiai trūkstamas elementas, nepriklausomai nuo kitų elementų gausos. Todėl subalansuotas visų maistinių medžiagų tiekimas yra esminis aukšto derlingumo veiksnys.
Trečia, tai tręšimo derinimas su kitomis agrotechninėmis priemonėmis. Efektyvus tręšimas neatsiejamas nuo tinkamos sėjomainos, optimalaus sėjos laiko ir tankio, efektyvios augalų apsaugos ir drėgmės režimo valdymo. Pavyzdžiui, ankštiniai augalai sėjomainoje ne tik patys fiksuoja atmosferos azotą, bet ir palieka jo dirvožemyje kitiems augalams. Todėl po ankštinių augalų azoto trąšų normą galima sumažinti 20-30%. Tarpiniai pasėliai, ypač ankštiniai arba jų mišiniai su kitais augalais, taip pat prisideda prie dirvožemio praturtinimo maistinėmis medžiagomis ir organine medžiaga. Dirvos dirbimo metodai stipriai veikia trąšų efektyvumą – seklus dirbimas ar tiesioginė sėja mažina organinės medžiagos mineralizaciją ir maistinių medžiagų išplovimą, palyginti su tradiciniu arimu.
Ekonominė tręšimo strategijų analizė: kas laimi ilgalaikėje perspektyvoje?
Pastaruoju metu, ypač išaugus trąšų kainoms, ūkininkai vis dažniau vertina tręšimo ekonominį efektyvumą ilgalaikėje perspektyvoje. Tradicinis požiūris „daugiau trąšų – didesnis derlius” užleidžia vietą labiau niuansuotam požiūriui, kuriame vertinamas ne tik trąšų poveikis einamųjų metų derliui, bet ir jų ilgalaikis poveikis dirvožemio derlingumui, aplinkos būklei ir viso ūkio ekonominiam tvarumui. Pažangūs ūkininkai supranta, kad dirvožemis – tai ne tik terpė augalams augti, bet ir pagrindinis ūkio kapitalas, kurio kokybę būtina palaikyti ir gerinti. Intensyvus tręšimas mineralinėmis trąšomis, neatsižvelgiant į dirvožemio organinės medžiagos balansą, ilgainiui gali sumažinti dirvožemio biologinį aktyvumą, pabloginti jo struktūrą ir vandens režimą, o tai savo ruožtu mažina trąšų efektyvumą ir didina priklausomybę nuo jų.
Daugelio ūkininkų patirtis rodo, kad investicijos į dirvožemio sveikatos gerinimą – organinių trąšų naudojimas, tarpinių pasėlių auginimas, sėjomaina su ankštiniais augalais, kalkinimas – ilgainiui didina ne tik derlių, bet ir mažina priklausomybę nuo mineralinių trąšų. Organinės medžiagos gausinimas dirvožemyje didina jo gebėjimą sulaikyti maistines medžiagas ir vandenį, gerina struktūrą ir biologinį aktyvumą. Tai savo ruožtu didina mineralinių trąšų efektyvumą – tas pats trąšų kiekis duoda didesnį derlių. Be to, biologiškai aktyvus dirvožemis geriau mobilizuoja jame esančias maistines medžiagas, todėl mažėja poreikis įterpti jas iš išorės. Taigi, ūkininkai, investuojantys į dirvožemio sveikatą, ilgainiui laimi dvigubai – gauna stabilesnius derlius ir taupo trąšų sąskaita.
Kalbant apie investicijas į azoto trąšos augalams su pažangiomis technologijomis, tokiomis kaip inhibitoriai ar kontroliuojamo atpalaidavimo sistemos, ekonominiai skaičiavimai rodo, kad jos dažniausiai atsiperka net ir trumpuoju laikotarpiu. Pavyzdžiui, jei stabilizuotos azoto trąšos kainuoja 15-20% brangiau nei įprastos, bet leidžia sumažinti bendrą azoto normą 10-15% ir padidinti derlių 5-10%, jų naudojimas yra ekonomiškai pagrįstas. Be to, tokios trąšos ypač efektyvios nepalankiomis oro sąlygomis – lietingais periodais jos sumažina išplovimo nuostolius, o sausringais – užtikrina tolygesnį azoto tiekimą. Taigi, jos ne tik didina vidutinį pelningumą, bet ir mažina jo svyravimus dėl oro sąlygų – o tai ūkininkavime yra labai svarbu.
Aplinkosauginiai aspektai: kaip tręšti atsakingai?
Aplinkosauginiai tręšimo aspektai tampa vis svarbesni, tiek dėl griežtėjančių reguliavimų, tiek dėl augančio visuomenės sąmoningumo. ES Žaliasis kursas numato iki 2030 m. sumažinti trąšų naudojimą 20% ir azoto nuostolius 50%. Tai reiškia, kad ūkininkai turi ieškoti būdų, kaip pasiekti tuos pačius ar geresnius rezultatus su mažesniu trąšų kiekiu. Pažangios trąšos augalams ir tiksliojo ūkininkavimo technologijos tampa ne tik ekonominiu, bet ir aplinkosauginiu būtinumu. Nitratų išplovimas į gruntinius vandenis ir vandens telkinius yra viena didžiausių aplinkosauginių problemų, susijusių su tręšimu. Perteklinis tręšimas azotu, ypač rudenį prieš lietingą periodą, gali lemti didelį nitratų išplovimą. Tai ne tik ekonominiai nuostoliai, bet ir rimta grėsmė vandens telkinių ekosistemoms ir geriamojo vandens kokybei. Nitratų direktyva ir kiti ES reglamentai nustato griežtus apribojimus tręšimui nitratams jautriose zonose, kurios apima didelę dalį Lietuvos.
Pažangūs ūkininkai jau taiko įvairias praktikas, mažinančias tręšimo poveikį aplinkai. Bufferinės juostos palei vandens telkinius, prieš- ir poeroziniai pasėliai, tarpiniai pasėliai, užimantys dirvą po pagrindinio derliaus nuėmimo – visa tai padeda sumažinti maistinių medžiagų išplovimą ir dirvožemio eroziją. Ypač svarbu yra tręšimo laiko parinkimas, vengiant tręšimo prieš numatomus stiprius lietus ar ant įšalusios žemės. Tręšimo normų skaičiavimas pagal planuojamą derlių ir faktinį dirvožemio derlingumą taip pat padeda išvengti perteklinio tręšimo. Naujausios technologijos, tokios kaip N-sensoriai ir kintamos normos tręšimas, leidžia tiksliai dozuoti trąšas pagal augalų poreikius, taip maksimaliai sumažinant nuostolius į aplinką.
Be to, vis daugiau ūkininkų domisi regeneratyvia žemdirbyste, kuri akcentuoja dirvožemio biologinio aktyvumo skatinimą, organinės medžiagos kaupimą ir natūralių procesų panaudojimą. Šis požiūris leidžia sumažinti priklausomybę nuo išorinių išteklių, įskaitant mineralines trąšas, kartu didinant ūkio tvarumą ir atsparumą klimato pokyčiams. Regeneratyvi žemdirbystė remiasi tokiomis praktikomis kaip minimalus dirvos dirbimas, nuolatinė dirvos danga, didelė augalų įvairovė ir kompostuoto mėšlo naudojimas. Šios praktikos ne tik mažina neigiamą poveikį aplinkai, bet ir ilgainiui didina ūkio pelningumą, nes mažėja išlaidos trąšoms, degalams ir kitiems ištekliams.
Klimato kaitos poveikis tręšimui: nauji iššūkiai ir galimybės
Klimato kaita stipriai veikia ūkininkavimo sąlygas ir tręšimo praktikas. Keičiasi kritulių režimas, temperatūra, vegetacijos periodo trukmė, didėja ekstremalių oro reiškinių rizika. Visa tai reikalauja adaptuoti tręšimo strategijas. Pavyzdžiui, dėl aukštesnės temperatūros ir ilgesnio vegetacijos periodo kai kuriems augalams gali prireikti didesnio maistinių medžiagų kiekio, tačiau tuo pat metu didėja ir nuostolių rizika dėl intensyvesnio išgaravimo ir spartesnės organinės medžiagos mineralizacijos. Didėjantis sausrų dažnis ir intensyvumas mažina trąšų efektyvumą, nes sausomis sąlygomis maistinės medžiagos mažiau prieinamos augalams. Kita vertus, didėjantis liūčių intensyvumas didina išplovimo riziką.
Adaptacija prie šių pokyčių reikalauja lankstesnių tręšimo strategijų ir technologijų. Drėgmės išsaugojimo technologijos, tokios kaip mulčiavimas, minimalus dirvos dirbimas ir organinės medžiagos kaupimas, tampa vis svarbesnės, nes drėgmė yra būtina efektyviam trąšų pasisavinimui. Laistymo sistemų įrengimas, nors reikalauja didelių investicijų, tampa vis aktualesnis daugeliui ūkių, ypač auginančių didesnės vertės kultūras. Kontroliuojamo atpalaidavimo trąšos ir tręšimas per lapus taip pat gali padėti sumažinti priklausomybę nuo oro sąlygų. Be to, klimato kaita skatina ieškoti naujų, atsparesnių augalų veislių, kurios efektyviau išnaudoja maistines medžiagas ir vandenį.
Kita vertus, klimato kaita gali suteikti ir naujų galimybių. Ilgesnis vegetacijos periodas leidžia auginti daugiau tarpinių pasėlių, kurie ne tik apsaugo dirvą nuo erozijos, bet ir kaupia organinę medžiagą bei maistines medžiagas. Aukštesnė temperatūra greitina biologinius procesus dirvožemyje, o tai gali padidinti natūralių maistinių medžiagų prieinamumą. CO2 koncentracijos didėjimas atmosferoje gali padidinti kai kurių augalų fotosintezės intensyvumą ir biomasės produkciją, o tai savo ruožtu gali padidinti organinės medžiagos grąžą į dirvožemį. Taigi, pažangūs ūkininkai klimato kaitą vertina ne tik kaip grėsmę, bet ir kaip stimulą inovacijoms ir sistemų adaptacijai.
Tręšimo ateitis: kokias tendencijas matome?
Žvelgiant į ūkininkavimo ir tręšimo ateitį, galima išskirti keletą ryškių tendencijų. Pirmiausia, tai tikslumo didėjimas. Tręšimas taps vis labiau individualizuotas, atsižvelgiant į konkrečius lauko, jo dalies ar netgi individualių augalų poreikius. Prie to prisidės pažangios sensorinės technologijos, duomenų analizė ir dirbtinis intelektas, leidžiantis tiksliai prognozuoti maistinių medžiagų poreikį ir optimizuoti tręšimą. Automatizuotos tręšimo sistemos, valdomos pagal realaus laiko duomenis, taps įprasta praktika moderniuose ūkiuose. Dronai ir robotai, galintys atlikti tikslų tręšimą net sudėtingo reljefo laukuose ar specifinėse kultūrose, pakeis tradicinius tręšimo metodus.
Antra tendencija – tai biologizacija. Vis daugiau dėmesio bus skiriama dirvožemio biologinei įvairovei ir jos panaudojimui maistinių medžiagų mobilizavimui. Mikrobiologiniai preparatai, skatinantys naudingų mikroorganizmų veiklą, taps įprasta tręšimo sistemos dalimi. Jau dabar matome produktus, kuriuose mineralinės trąšos derinamos su naudingomis bakterijomis, grybeliais ir biostimuliatoriais. Tokių produktų efektyvumas priklauso nuo dirvožemio būklės ir aplinkos sąlygų, todėl jų naudojimas reikalauja geresnio supratimo apie dirvožemio ekologiją ir biologinius procesus. Ateityje matysime vis daugiau tyrimų ir inovacijų šioje srityje, o ūkininkai turės gilinti savo žinias apie dirvožemio biologiją.
Trečia tendencija – tai individualizuotų tręšimo sistemų kūrimas. Vietoj standartinių tręšimo receptų, tinkančių visiems, bus kuriamos individualizuotos tręšimo sistemos, pritaikytos konkrečiam ūkiui, atsižvelgiant į jo dirvožemio savybes, klimato sąlygas, auginamas kultūras ir technologines galimybes. Tokių sistemų kūrimas reikalaus glaudesnio bendradarbiavimo tarp ūkininkų, agronomų, mokslininkų ir technologijų kūrėjų. Duomenų kaupimas ir analizė taps esmine ūkininkavimo dalimi, leidžiančia nuolat tobulinti tręšimo praktikas ir adaptuoti jas prie besikeičiančių sąlygų. Ūkininkai, gebantys efektyviai naudoti duomenis ir technologijas, turės konkurencinį pranašumą ir galės pasiekti geresnių rezultatų su mažesnėmis sąnaudomis.
Ketvirta tendencija – tai integruotas požiūris į ūkininkavimą. Tręšimas bus vis labiau vertinamas ne kaip atskira praktika, bet kaip integruotos ūkininkavimo sistemos dalis, glaudžiai susijusi su kitomis praktikomis – sėjomaina, dirvos dirbimu, augalų apsauga, drėgmės valdymu ir t.t. Tokio požiūrio esmė – optimizuoti ne atskiras praktikas, bet visą sistemą, siekiant maksimalaus efektyvumo ir tvarumo. Šiame kontekste trąšos augalams bus vertinamos ne tik pagal jų tiesioginį poveikį derliui, bet ir pagal jų indėlį į bendrą sistemos efektyvumą ir tvarumą.
