Vilniečio emigranto, organizavusio tėvų palaikų pervežimą į Lietuvą istorija

Kai širdis traukia namo net po mirties

Algirdas Paulauskas iš Vilniaus jau dvidešimt metų gyvena Londone. Sėkmingai įsikūręs, sukūręs šeimą, įsigijęs būstą prestižinėje miesto dalyje. Bet kai prieš dvejus metus mirė jo tėvas, o po pusės metų – ir motina, Algirdas suprato, kad pinigai ir karjera nėra viskas. Jo tėvai, nors ir paskutinius gyvenimo metus praleidę kartu su sūnumi Anglijoje, visada kalbėdavo apie Lietuvą. Apie Rasų kapines, kur palaidoti jų tėvai. Apie Neries krantus, kur praleisdavo vasaras. Apie Vilniaus senamiesčio gatves, kuriomis vaikščiodavo jaunystėje.

„Mama kartą pasakė – nesvarbu, kur mirsiu, bet noriu gulėti Lietuvoje. Tada man tai atrodė kaip sentimentalumas. Dabar suprantu, kad tai buvo jos paskutinis prašymas”, – prisipažįsta Algirdas.

Palaikų pervežimas iš užsienio į Lietuvą – tema, apie kurią emigrantai kalba nebent šnabždesiu, tarp savų. Tarsi tai būtų kažkas gėdingo ar nenormalaus. O iš tikrųjų – tai vis dažniau pasitaikanti situacija, su kuria susiduria tūkstančiai lietuvių, gyvenančių užsienyje. Algirdo istorija – tai ne tik pasakojimas apie biurokratiją ir formalumus, bet ir apie tai, kaip emigracija keičia mūsų santykį su mirtimi, atmintimi ir namų samprata.

Pirmieji žingsniai ir netikėti sunkumai

Kai Algirdas pradėjo domėtis, kaip pervežti tėvų palaikus į Lietuvą, jis manė, kad tai bus paprastas procesas. Pasirodo – ne. Pirmiausia reikėjo susisiekti su Lietuvos konsulatu Londone. Ten jam paaiškino, kad reikės ne vieno, o kelių dokumentų iš skirtingų institucijų. Labai padėjo palaikų pervežimo įmonė.

„Pirmą kartą gyvenime supratau, kiek daug popierių reikia net mirusiems žmonėms”, – šmaikščiai, bet su kartėliu prisimena Algirdas.

Britų pusėje reikėjo gauti specialų leidimą ekshumuoti palaikus – nors jo tėvai buvo kremavimo būdu palaidoti, vis tiek reikėjo oficialaus dokumento iš vietos valdžios. Paskui – medicininės pažymos, kad pelenai neturi jokių pavojingų medžiagų (nors kaip pelenai galėtų būti pavojingi, Algirdas nesuprato). Dar reikėjo mirties liudijimų, išverstų į lietuvių kalbą ir notariškai patvirtintų.

Lietuvos pusėje situacija buvo ne ką paprastesnė. Reikėjo gauti leidimą iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro, užpildyti prašymą Vilniaus miesto savivaldybėje dėl laidojimo vietos Rasų kapinėse, susitarti su laidojimo namais Lietuvoje. Kiekvienas dokumentas – atskira eilė, atskiras mokestis, atskiras laukimo laikas.

„Aš dirbu teisės srityje, esu pratęs prie dokumentų. Bet net man tai buvo iššūkis. Kaip su tuo susidoroja paprasti žmonės, kurie gal net kompiuterio neturi – nesuprantu”, – sako Algirdas.

Finansinė pusė: kiek tai iš tikrųjų kainuoja

Apie pinigus kalbėti nemalonu, ypač kai kalbame apie artimuosius. Bet realybė tokia, kad palaikų pervežimas – tai nemažos išlaidos, kurias reikia planuoti.

Algirdo atveju visa procedūra kainavo apie 4500 svarų sterlingų. Čia įskaičiuoti: dokumentų tvarkymas Anglijoje (apie 800 svarų), specialus hermetiškas urnas su visais reikalingais sertifikatais (350 svarų), transportavimo paslauga (1200 svarų), dokumentų tvarkymas Lietuvoje (apie 400 eurų), laidojimo vietos įrengimas Rasų kapinėse (likusią sumą).

„Kai kurie mano pažįstami sakė – už tokius pinigus galėčiau jiems paminklą Londone pastatyti. Bet ne apie tai kalba. Jie norėjo būti Lietuvoje. Ir aš žinojau, kad jei to nepadarysiu, niekada sau neatleisiu”, – aiškina jis.

Yra ir pigesnių variantų. Jei palaikai kremavimo būdu palaidoti, galima pačiam gabenti urną kaip rankinį bagažą lėktuve – tam reikia mažiau dokumentų ir tai kainuoja gerokai pigiau. Bet čia reikia būti psichologiškai pasiruošusiam keliauti su artimojo palaikais rankose. Ne visiems tai priimtina.

Jei palaikai nekremuoti, situacija sudėtingesnė ir brangesnė. Reikia specialaus cinko karsto, kuris atitiktų tarptautinius standartus, o transportavimo kaina gali siekti 8000-10000 eurų ar daugiau, priklausomai nuo šalies.

Emocinė kelionė: kai biurokratija susiduria su gedulu

Dokumentai, pinigai, procedūros – visa tai svarbu. Bet Algirdas pabrėžia, kad sunkiausia buvo emocinė pusė. Jis tvarkė tėvų pervežimo dokumentus tuo metu, kai dar nebuvo tinkamai išgyvenęs jų netekties.

„Aš negalėjau normaliai gedėti. Vietoj to, kad sėdėčiau ir verkčiau, aš pildžiau formas, skambinau į įstaigas, aiškindavausi su pareigūnais. Kartais pagalvodavau – gal tai ir gerai, kad turiu kuo užsiimti. Bet iš tikrųjų tai tik atidėjo gedulo procesą”, – prisipažįsta jis.

Psichologė Rasa Klimaitė, dirbanti su emigrantais, patvirtina, kad tai dažna problema: „Emigrantai dažnai susiduria su tuo, ką vadinu ‘atidėtu gedulu’. Kai artimasis miršta užsienyje arba Lietuvoje, o tu esi toli, neturi galimybės dalyvauti laidotuvėse ar normaliai atsisveikinti, gedulas tampa komplikuotas. Pridėkime prie to dar biurokratiją, finansinius rūpesčius – ir žmogus tiesiog neturi erdvės jausmams.”

Algirdas pasakoja, kad tikrasis gedulas jį užgriuvo jau po to, kai tėvų pelenai buvo palaidoti Rasų kapinėse. Tik tada, stovėdamas prie kapo Lietuvoje, jis galėjo normaliai verkti ir atsisveikinti.

„Gal skamba keistai, bet tik tada, kai žinojau, kad jie namie, galėjau paleisti. Tarsi užbaigiau jų paskutinį prašymą ir dabar galiu leisti sau liūdėti”, – sako jis.

Praktiniai patarimai tiems, kas susiduria su panašia situacija

Algirdas dabar aktyviai dalijasi savo patirtimi su kitais emigrantais Londono lietuvių bendruomenėje. Jis net sukūrė nedidelį vadovą „Facebook” grupėje, kur aprašė visus žingsnius ir davė praktinių patarimų.

Pirma, jis rekomenduoja pradėti nuo konsultacijos su Lietuvos konsulatu toje šalyje, kur gyvenate. Ten jums duos oficialų dokumentų sąrašą ir paaiškina procedūrą. Neklauskite patarimo iš draugų ar interneto forumų – informacija gali būti pasenusi ar neteisinga.

Antra, jei įmanoma, pradėkite tvarkyti dokumentus iš anksto. Jei jūsų tėvai ar artimieji yra senyvo amžiaus ir serga, nėra nieko blogo aptarti šiuos dalykus dar jiems gyvenant. Taip, tai nemaloni tema, bet geriau pasikalbėti dabar nei vėliau spėlioti, ko jie būtų norėję.

Trečia, ieškokite profesionalios pagalbos. Yra įmonių, kurios specializuojasi tarptautiniame palaikų pervežime. Taip, jos ima pinigus už savo paslaugas, bet sutaupo jums begalę laiko ir nervų. Algirdas sako, kad jei galėtų pradėti iš naujo, iš karto kreiptųsi į tokią įmonę, o ne bandytų viską tvarkyti pats.

Ketvirta, pasirūpinkite finansine puse. Jei žinote, kad norite būti palaidotas Lietuvoje, galite iš anksto atidėti pinigų ar net įtraukti tai į testamentą. Taip palengvinsite artimiesiems ir finansinę, ir emocinę naštą.

Penkta, nepamiršite pasirūpinti savimi. Gedulas ir biurokratija – blogas derinys. Jei reikia, kreipkitės į psichologą, kalbėkitės su draugais, leiskite sau jausti. Dokumentai gali palaukti, jūsų psichikos sveikata – ne.

Kodėl emigrantai nori būti palaidoti Lietuvoje

Kalbėdamasis su Algirdu ir kitais emigrantais, kurie pervežė artimųjų palaikus į Lietuvą, pastebėjau bendrą motyvą – tai ne tik sentimentalumas ar nostalgija. Tai kažkas gilesnio.

Jolanta iš Dubline pasakoja apie savo motiną: „Ji Airijoje išgyveno dešimt metų. Turėjo draugių, mėgo pasivaikščioti parke, džiaugėsi anūkais. Bet ji niekada nejaučiasi namie. Ji visada kalbėdavo – aš čia tik laikinai. Net po dešimties metų – laikinai.”

Šis „laikinumo” jausmas, atrodo, lydi daugelį emigrantų. Net tuos, kurie užsienyje pragyveno dešimtmečius, įsigijo nekilnojamąjį turtą, sukūrė šeimas. Kažkas jų viduje vis tiek jaučia, kad tikrasis namai – ten, kur užaugo, kur palaidoti jų tėvai ir seneliai.

Sociologė dr. Inga Vinogradnaitė, tyrusi lietuvių emigrantų tapatybę, aiškina: „Emigracija dažnai sukuria tai, ką vadinu ‘suskaldyta tapatybe’. Žmogus gyvena vienoje vietoje, bet jo širdis ir atmintis – kitoje. Ir mirties akivaizdoje šis suskaldymas tampa ypač skausmingas. Noras būti palaidotam Lietuvoje – tai bandymas tą suskaldymą išgydyti, nors ir po mirties.”

Algirdas pritaria: „Mano tėvai Anglijoje gyveno geriau nei Lietuvoje. Turėjo šildymą, gerą pensiją, medicininę priežiūrą. Bet jie niekada neišmoko jaustis anglais. Jie liko lietuviais, gyvenančiais Anglijoje. Ir kai atėjo laikas mirti, jie norėjo mirti kaip lietuviai, Lietuvoje.”

Teisiniai niuansai ir pasikeitimai po Brexit

Brexit padarė palaikų pervežimą iš Jungtinės Karalystės į ES šalis sudėtingesniu. Algirdas su tuo susidūrė tiesiogiai – kai jis tvarkė dokumentus, dar galiojo pereinamasis laikotarpis, bet dabar procedūros pasikeitė.

Dabar reikia papildomų muitinės dokumentų, nes JK nebėra ES dalis. Tai reiškia, kad pelenai ar palaikai turi būti deklaruojami muitinėje, nors ir neapmokestinami. Skamba absurdiškai – deklaruoti mirusiojo palaikus tarsi tai būtų prekė – bet tokia realybė.

Be to, pasikeitė kai kurie sveikatos sertifikatų reikalavimai. Dabar reikia, kad britų išduoti dokumentai būtų ne tik išversti, bet ir patvirtinti specialiu Apostille antspaudu, kuris patvirtina dokumento autentiškumą tarptautiniu mastu.

„Kai kurie žmonės mano, kad Brexit paveikė tik verslą ar keliones. Bet jis paveikė ir tokius intymius dalykus kaip galimybė palaidoti artimuosius ten, kur nori”, – pažymi Algirdas.

Jis rekomenduoja tiems, kas gyvena JK ir planuoja pervežti artimųjų palaikus į Lietuvą, būtinai pasitikrinti naujausius reikalavimus Lietuvos konsulate. Informacija internete gali būti pasenusi, nes taisyklės keičiasi.

Iš kitų šalių – pavyzdžiui, Norvegijos, Vokietijos ar Ispanijos – procedūra paprastesnė, nes jos išlieka ES erdvėje arba turi specialius susitarimus. Bet vis tiek reikia kruopštaus dokumentų tvarkymo ir laiko.

Kai namai yra ten, kur tavo šaknys

Praėjo jau pusantrų metų nuo to laiko, kai Algirdas palaidojo tėvus Rasų kapinėse. Jis sako, kad tai buvo vienas svarbiausių jo gyvenimo sprendimų, nors ir vienas sunkiausių.

„Dabar, kai esu Vilniuje, visada užeinu į kapines. Pasėdžiu prie jų kapo, papasakoju, kas naujo. Gal skamba keistai, bet jaučiu, kad jie dabar yra ten, kur turi būti. Ir aš jaučiuosi ramiau”, – sako jis.

Algirdas taip pat pastebi, kad šis patyrimas pakeitė jo požiūrį į emigraciją ir namus: „Aš vis dar gyvenu Londone ir tikriausiai čia liksiu. Bet dabar suprantu, kad namai – tai ne tik vieta, kur gyveni. Tai vieta, kur tavo šaknys, kur tavo istorija. Ir kai ateis mano laikas, aš irgi noriu būti palaidotas Lietuvoje, šalia tėvų.”

Jo patirtis rezonuoja su tūkstančiais kitų lietuvių emigrantų, kurie gyvena panašioje situacijoje. Daugelis jų niekada nesusimąstė apie tai, kas nutiks po mirties, kur jie norėtų būti palaidoti. Bet Algirdo istorija primena, kad tai svarbus klausimas, apie kurį verta pagalvoti.

Palaikų pervežimas į Lietuvą – tai ne tik biurokratinė procedūra. Tai paskutinis ryšys su namais, paskutinis būdas sugrįžti ten, kur prasidėjo tavo gyvenimas. Ir nors procesas gali būti sudėtingas, brangus ir emociškai išsekantis, daugeliui tai yra būtinas žingsnis, kuris padeda užbaigti gyvenimo ratą ir rasti ramybę – tiek mirusiesiems, tiek gyviesiems.

Galbūt emigracija ir išmoko mus gyventi tarp dviejų pasaulių, bet mirtis primena, kad širdyje vis tiek turime vieną vietą, kurią vadiname namais. Ir kartais svarbiausias kelias namo – tai paskutinis.