Kineziterapeutas Marius Jankauskas kasdien konsultuoja pacientus, besimokančius naudotis ramentais po traumų, operacijų ar sergant lėtinėmis ligomis. Per dešimtmetį profesionalios praktikos jis pastebėjo pasikartojančias klaidas, kurias daro dauguma pacientų pirmą kartą gavę ramentus. Šios klaidos ne tik trukdo greitai sveikti, bet kartais net sukelia naujų sveikatos problemų. Pokalbio metu specialistas atskleidžia pagrindines problemas ir dalinasi patarimais, kaip jų išvengti.
Neteisingas ramentų aukštis – pamatinė klaida
„Kai pacientas ateina pirmą kartą pasikonsultuoti dėl ramentų naudojimo, pirmiausia patikrinu jų aukštį,” – pasakoja kineziterapeutas. – „Nustebsite, bet apie 70% pacientų naudoja netinkamo aukščio ramentus. Dažniausiai – per aukštus.”
Problema kyla ne tik dėl netinkamo pritaikymo medicinos įstaigoje, bet ir dėl to, kad pacientai vengia „gaišti laiką” reguliuodami ramentus. Daugelis tiesiog naudoja tokius, kokius gavo. Kiti nesupranta, kaip teisingai nustatyti aukštį.
„Modernesni alkūniniai modeliai dažnai turi tikslesnę reguliavimo sistemą su daugiau padėčių, leidžiančių tiksliau pritaikyti pagal individualius parametrus,” – pažymi specialistas. „Nustatyti tinkamą aukštį lengviau, kai rankenos ir alkūnės atrama gali būti reguliuojamos atskirai.”
Per aukšti ramentai verčia žmogų kelti pečius, kas sukelia nuolatinę raumenų įtampą ir skausmą kakle bei pečių juostoje. Per žemi ramentai priverčia per daug lenktis į priekį, kas sukelia nugaros skausmus ir pusiausvyros problemų.
Neteisingas svorio paskirstymas – atramos taškai ne ten, kur reikia
Antroji dažna problema – neteisingas svorio paskirstymas. Specialisto teigimu, dauguma žmonių intuityviai remiasi į ramentus neteisingai.
„Tradicinių pažastinių ramentų naudojimas dažnai skatina perkelti dalį svorio į pažastis, o tai sukelia spaudimą į nervus ir kraujagysles. Pažastyje einantis nervų rezginys yra labai jautrus spaudimui – dėl to gali nutirpti ranka, atsirasti skausmo,” – paaiškina kineziterapeutas.
Jis pastebi, kad modernesnės konstrukcijos su alkūnės atramomis išsprendžia dalį šių problemų, nes geriau paskirsto svorio apkrovą per didesnį kontaktinį plotą dilbyje, sumažindamos spaudimą į plaštaką.
„Kai svoris paskirstomas per dilbį, o ne koncentruojamas į vieną tašką delne, sumažėja riešo ir plaštakos traumų rizika. Pacientai, turintys riešo problemų, karpalinį tunelį ar artritą, jaučia akivaizdų skirtumą naudodami ergonomiškesnius modelius,” – dalinasi patirtimi specialistas.
Eisenos ritmo sutrikimai – praleidžiami svarbūs etapai
Trečioji problema susijusi su neteisingos eisenos formavimu. Kineziterapeutas pastebi, kad daugelis pacientų arba skuba, arba „šokinėja” su ramentais, užuot laikęsi taisyklingo judėjimo ritmo.
„Taisyklinga eisena su ramentais turi aiškią seką: pirma ramentai statomi į priekį, tada pažeista koja pernešama iki ramentų lygio arba šiek tiek už jų, ir tik tada sveika koja žengia į priekį už ramentų. Šis „trijų taškų” kontaktas yra esminis saugiam judėjimui,” – pabrėžia specialistas.
Pacientams, kuriems sunku išlaikyti koordinaciją, ergonomiškesni alkūniniai modeliai suteikia geresnį stabilumą ir kontrolę judant. Jų konstrukcija leidžia išlaikyti natūralesnę rankos padėtį, o platesnė atraminė dalis užtikrina geresnį stabilumą.
„Ergonomiškai pažangesni modeliai padeda greičiau įsisavinti teisingą judėjimo techniką, nes jie sukurti atsižvelgiant į natūralią kūno biomechaniką,” – priduria specialistas.
Aplinkos pavojai – nenumatyti iššūkiai
Ketvirtoji problema, su kuria susiduria dauguma pacientų, nėra tiesiogiai susijusi su ramentų technika, tačiau kelia didelę riziką – tai negebėjimas įvertinti aplinkos pavojų.
„Pacientai dažnai pamiršta, kad judant su ramentais reikia žymiai daugiau erdvės ir laiko nei įprastai vaikštant. Namuose palikti kilimėliai, nepastebimi slenksčiai, šlapi paviršiai, netikėtos kliūtys – visa tai tampa rimtais pavojais,” – pasakoja kineziterapeutas.
Apžvelgdamas skirtingus ramentų tipus, specialistas pažymi, kad alkūniniai ramentai su platesniais antgaliais suteikia geresnį sukibimą su paviršiumi ir stabilumą ant įvairių dangų.
„Vienas didžiausių iššūkių – judėjimas skirtingais paviršiais. Kai kurie naujesni modeliai turi specialius amortizuojančius antgalius, kurie prisitaiko prie paviršiaus nelygumo ir geriau išlaiko sukibimą. Ypač šlapio paviršiaus sąlygomis tai gali būti reikšmingas pranašumas,” – pažymi specialistas.
Ramentų priežiūros ignoravimas – užprogramuota nesėkmė
Penktoji problema, dažnai pamirštama pacientų, yra reguliarios ramentų priežiūros stoka. Specialistas pabrėžia, kad ramentai yra mechaninis įrenginys, reikalaujantis periodinės patikros ir priežiūros.
„Daugelis pacientų naudoja ramentus mėnesius, nė karto nepatikrinę antgalių, fiksatorių ar kitų detalių būklės. Susidėvėję antgaliai tampa slidūs, o atsilaisvinusios detalės gali netikėtai sulūžti pačiu netinkamiausiu momentu,” – perspėja kineziterapeutas.
Jis atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniai alkūniniai modeliai dažnai gaminami iš tvirtesnių medžiagų, mažiau reikalauja techninės priežiūros ir turi patvaresnius komponentus. Vis dėlto, net ir kokybiškiausiems modeliams reikalinga periodinė patikra.
„Kad ir kokio tipo ramentus naudotumėte, būtina kas savaitę patikrinti antgalius, fiksatorius ir jungtis. Ergonomiškesnių modelių atramos dalių reguliavimo mechanizmai taip pat turėtų būti periodiškai tikrinami, kad užtikrintų optimalų pritaikymą,” – pataria specialistas.
Ramentai yra laikina pagalbinė priemonė, tačiau jų teisingas naudojimas lemia ne tik sėkmingą gijimą po traumos, bet ir padeda išvengti antrinių komplikacijų. Kineziterapeutas primygtinai rekomenduoja neignoruoti mokymo naudotis ramentais sesijų ir per pirmąsias dvi savaites reguliariai konsultuotis su specialistu, kad technika būtų tobulinama. Tai investicija į greitesnį ir sklandesnį sveikimo procesą bei apsauga nuo nemalonių komplikacijų ateityje. Kiekvieno paciento judėjimo galimybės ir iššūkiai skiriasi, todėl individualizuotas požiūris į ramentų naudojimą, ypač renkantis modernesnius, ergonomiškus modelius, yra sėkmės garantas.
