Mindaugui buvo trisdešimt vieneri, kai jis suprato, kad karjera, kurią statė dešimt metų, jam nieko nebereiškia. Dirbo logistikos įmonėje, turėjo stabilų atlyginimą, bet kiekvieną rytą kėlėsi su jausmu, kad kažkas ne taip. „Pagalvojau – jei dar dešimt metų darysiu tą patį, ar būsiu laimingas? Atsakymas buvo aiškus”, – prisimena jis.

Sprendimas grįžti į studijas nebuvo lengvas. Draugai žiūrėjo su nuostaba, tėvai – su nerimu. Vyraujantis požiūris Lietuvoje vis dar toks: studijos – tai kažkas, ką baigi iki dvidešimt penkerių, o paskui dirbi. Tačiau realybė rodo ką kita.

Tendencija, kuri auga visoje Europoje

Eurostato duomenimis, suaugusiųjų, grįžtančių į formalų mokslą po trisdešimties, skaičius per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungoje išaugo beveik dvigubai. Skandinavijoje tai jau norma – Suomijoje ir Danijoje daugiau nei penkiolika procentų studentų yra vyresni nei trisdešimt. Lietuvoje tendencija irgi stiprėja, nors dar nėra tokia ryški.

Priežastys skirtingos: vieni keičia profesiją, antri siekia kvalifikacijos, kurios neturėjo anksčiau, treti tiesiog supranta, kad be papildomo išsilavinimo jų galimybės darbo rinkoje mažėja. Bendra gija – noras augti, net jei tam reikia pripažinti, kad dabartinis taškas nėra galutinis.

Praktiniai barjerai ir kaip juos įveikti

Didžiausia kliūtis dažniausiai yra ne finansai ir ne laikas, o psichologinis barjeras. „Ar spėsiu? Ar nebus per sunku? Ar manęs nepriims?” – klausimai, kurie sukasi galvoje ir dažnai sustabdo dar prieš pirmą žingsnį.

Realybė paprastesnė, nei atrodo. Daugelis aukštųjų mokyklų šiandien siūlo lankstų mokymosi formatą – sesijinį, vakarinį ar nuotolinį. Tai leidžia derinti studijas su darbu ir šeimos įsipareigojimais. Lietuvos verslo kolegija yra viena iš institucijų, kur suaugusieji studentai sudaro reikšmingą dalį – ir tai nėra išimtis, o kryptinga politika.

Kitas praktinis klausimas – finansai. Valstybės finansuojamos vietos, studijų stipendijos ir darbdavių programos kompensuoti darbuotojų mokslą – galimybių yra daugiau, nei dauguma žino. Verta pasidomėti prieš priimant sprendimą, kad „per brangu.”

Ką sako darbdaviai

Personalo atrankos specialistai pastebi aiškią tendenciją: kandidatai su nestandartiniu keliu – darbo patirtis plius vėlesnės studijos – dažnai vertinami aukščiau nei tie, kurie ėjo tiesiu keliu, bet neturi praktinės patirties. Subrendęs studentas žino, ko nori, yra motyvuotas ir atneša realaus gyvenimo perspektyvą – tai pranašumai, kurių aštuoniolikmetis paprastai neturi.

Darbo rinka keičiasi sparčiau nei bet kada. Profesijos, kurios buvo stabilios prieš dešimtmetį, šiandien gali būti nykstančios. Gebėjimas persikvalifikuoti, mokytis iš naujo ir adaptuotis – ne silpnybė, o vienas vertingiausių įgūdžių. Darbdaviai tai supranta – ir vertina tuos, kurie drįsta keistis.

Studijų formatai: nebereikia rinktis „arba darbas, arba mokslai”

Viena priežasčių, kodėl suaugusieji ilgai nedrįso grįžti į studijas – prielaida, kad reikės sėdėti auditorijoje penkias dienas per savaitę. Šiandien tai jau nebūtina. Sesijinis formatas leidžia atvykti kelis kartus per semestrą intensyviems moduliams, o likusį laiką mokytis nuotoliniu būdu.

Kai kurios institucijos siūlo ir vakarinį formatą – paskaitos po darbo, du tris kartus per savaitę. Tai reikalauja disciplinos, bet daugelis suaugusiųjų studentų sako, kad būtent struktūra padeda – kai žinai grafiką, planuoji aplink jį.

Mindaugo istorijos pabaiga

Šiandien Mindaugas studijuoja verslo vadybą, dirba mažesnį krūvį, bet sako, kad jaučiasi geriau nei per paskutinius penkerius metus. „Bijojau, kad būsiu seniausias grupėje. Pasirodo, buvo dar keli tokie kaip aš. Ir niekas nežiūrėjo keistai – priešingai, dėstytojai sakė, kad mūsų klausimai dažnai geresni nei tiesiai po mokyklos atėjusių.”

Jei svarstote panašų žingsnį – pradėkite nuo informacijos. Daugelyje kolegijų ir universitetų priėmimas vyksta kelis kartus per metus, o konsultacijos stojantiesiems dažniausiai nemokamos. Kartais viskas, ko reikia, – tai vienas pokalbis, kuris padeda suprasti, kad baimės buvo didesnės nei realūs barjerai.