Parvo virusas dažnai ateina tyliai. Iš pradžių šuo tampa vangus, šiek tiek vemia, nesinori ėsti. Atrodo – gal ką netinkamo suėdė? Tačiau kai simptomai stiprėja, o veterinaras patvirtina diagnozę, šeimininką užplūsta klausimai. Kur? Kada? Kaip jis pateko pas mus?

Ir nors atrodo, kad saugai savo augintinį nuo kontaktų, vedžioji tik saugiose vietose, realybė kitokia – virusas nesirenka nei paros laiko, nei švaros lygio. Jis gyvena ten, kur paliko užsikrėtęs šuo. Ir ten gali išbūti ilgai – net mėnesius.

Kur slepiasi parvo virusas?

Labiausiai paplitęs kelias – užkrėstos išmatos. Pakanka vienos užterštos vietos parke ar kieme. Tada užtenka, kad šuo pakrapštytų žemę nosimi, o vėliau – save. Taip virusas patenka į organizmą ir ten pradeda veikti žaibiškai.

Tačiau realybėje jis gali pasiekti šunį net be tiesioginio kontakto su užkrėstu gyvūnu. 

Virusas į namus gali patekti:

• Ant batų padų ar drabužių (išvedus šunį į užterštą vietą arba sugrįžus iš vizito pas veterinarą)
• Per maisto ar vandens indus, kuriuos dalinasi keli šunys
• Per rankas, jei prieš tai glostei užsikrėtusį gyvūną

Kas pažeidžiamiausi?

Šuniukai iki 6 mėn. – tai dažniausi viruso taikiniai. Jų imunitetas dar silpnas, o jei nespėta laiku suskiepyti, rizika dar didesnė. Tačiau net ir suaugę šunys, jei nėra vakcinuoti ar serga kita liga, gali būti jautrūs.

Kartais virusas smogia iš pasalų. Net kai šuo atrodo stiprus, aktyvus ir sveikas. Štai kodėl prevencija – ne atsarginis planas, o būtinybė.

Kaip gali apsaugoti savo šunį?

Nereikia gyventi baimėje, bet atsargumas gali išgelbėti tavo augintinio gyvybę. 

Yra keli būdai, kurie tikrai veikia:

• Skiepijimas pagal veterinaro nurodytą grafiką. Tai – pirmoji gynybos linija.
• Vengti vietų, kur renkasi daug nežinomų gyvūnų, ypač jei tavo šuo dar nesuskiepytas.
• Nuvalyti pėdas ir snukutį po pasivaikščiojimų – tai padeda išvengti viruso „parnešimo“.
• Laikytis higienos – rankų plovimas, švarūs indai ir daiktai, ypač jei šuo lankosi viešose vietose.
  

Ir dar – rinktis patikimus šaltinius. Daug praktinių patarimų, naujienų apie vakcinas, ligų plitimą, veterinarų įžvalgas galima rasti portale Medicinos naujienos. Tai padeda būti ne tik mylinčiu, bet ir atsakingu šeimininku.

Šiek tiek istorijos iš gyvenimo

Rasa turėjo mažą labradorę – Tają. Ji gavo pirmą skiepą, bet dar nebuvo baigta visa vakcinacijos programa. Vieną rytą Rasa parsivedė ją iš pasivaikščiojimo miesto parke. Po dviejų dienų – apatija, vėmimas, viduriavimas. Parvo virusas. Kova truko savaitę, laimei – sėkmingai. Dabar Rasa sako: „Niekada negalvojau, kad virusas gali slėptis tiesiog ant žolės. Dabar einam tik ten, kur tikrai žinau – saugu.“

Parvo virusas yra klastingas, bet ne nenugalimas. Kuo daugiau žinai, tuo mažiau vietos lieka netikėtumams. Rūpiniesi – vadinasi, jau darai daugiau nei daug kas. Ir tavo šuo tai jaučia.