Kai gimsta kūdikis, namuose atsiranda keistas noras „apsirūpinti“. Atrodo, kad jei turėsi pakankamai daiktų, bus ramiau. Tai labai žmogiška. Ir tada į krepšelį keliauja viskas, kas atrodo miela, spalvota, „naudinga“. Kartais net dviem vienetais, kad tik nepritrūktų.
Tik bėda ta, kad kūdikis apie tavo krepšelį nieko nežino. Jam svarbiausia ne dėžutė ir ne pažadas ant pakuotės. Jam svarbu, ar daiktas padeda tyrinėti, ar neerzina, ar tinka jo etapui. Dėl to lavinamieji žaislai kūdikiams dažnai būna ne tie, kuriuos žmonės perka pirmiausia, o tie, kuriuos atranda vėliau, kai jau pavargsta nuo nereikalingų pirkinių.
Ką žmonės perka „nes visi taip daro“
Yra keli klasikiniai pirkiniai, kurie atsiduria namuose beveik automatiškai. Kartais jie visai geri, kartais tiesiog gražūs.
Dažniausios „įpročio“ kategorijos:
- per daug garsūs žaislai, kurie greitai pradeda erzinti
- žaislai su smulkiomis detalėmis, kurių kūdikis dar net negali sugriebti
- „mokantys“ žaislai, kai kūdikis dar nori tik liesti ir stebėti
- per dideli rinkiniai, kurių pusė lieka dėžėje
Čia nėra kaltų. Tiesiog pakuotės dažnai žada daugiau, nei kūdikis tuo metu gali pasiimti.
Ko kūdikiui dažniausiai reikia iš tikro
Kūdikiui nereikia dešimties skirtingų daiktų vienu metu. Jam reikia kelių, bet tokių, kurie atitinka etapą. Pirmi mėnesiai būna labai paprasti: kūdikis žiūri, klauso, bando sugriebti, kiša į burną. Ir tai yra normalu, net jei tau norisi „kažko lavinančio“.
Kas dažniausiai pasiteisina:
- lengvai sugriebiami žaislai, kuriuos patogu laikyti mažoje rankoje
- skirtingų faktūrų daiktai, kuriuos malonu liesti
- saugūs kramtukai, kai dygsta dantys ir viskas keliauja į burną
- paprasti barškučiai, kurie nėra per garsūs
Čia svarbus jausmas: žaislas neturi perimti dėmesio už kūdikį. Jis turi padėti kūdikiui pačiam atrasti.
Kodėl „brangesnis“ dažnai nereiškia „geresnis“
Kartą draugė parodė labai brangų, „protingą“ žaislą su mygtukais. Kūdikis jį pastūmė, pažiūrėjo sekundę ir… pasirinko paprastą medžiaginį daiktą su etikete. Mes nusijuokėm, bet po to supratom: kūdikis renkasi tai, ką jis gali kontroliuoti. Jis nori pats sukelti garsą, pats pajusti faktūrą, pats nuspręsti.
Dėl to verta žiūrėti ne į tai, kiek funkcijų žada žaislas, o į tai, ar kūdikis su juo gali kažką padaryti pats. Kai gali, atsiranda susidomėjimas.
Kaip nesusipirkti „visko“ ir vis tiek jaustis ramiai
Geriausiai veikia paprasta taisyklė: mažiau, bet rotuojant. Vietoje lentynos pilnos žaislų, geriau turėti kelis ir kas kelias dienas juos pakeisti. Kūdikis juos priima tarsi naujus, o tau nereikia nuolat pirkti.
Kad būtų lengviau, gali turėti dvi dėžutes: viena matoma, kita paslėpta. Kai matai, kad susidomėjimas krenta, tiesiog sukeiti. Mažas dalykas, bet namuose pasidaro ramesnė atmosfera.
Kada „kūdikiški“ žaislai pradeda atsibosti
Ateina momentas, kai kūdikis jau ropoja, neša daiktus, pradeda dėlioti ir mėgina suprasti priežastį: kas bus, jei padarysiu taip. Tada labai greitai išryškėja, kad dalis ankstesnių žaislų tampa per paprasti.
Ir čia dažnai tėvai pradeda žvalgytis į ateitį. Pasirodo, kai kurie žaislai, kurie vėliau tinka kaip žaislai nuo 2 metų, gali pradėti būti įdomūs jau anksčiau, jei jie saugūs ir be smulkių pavojingų detalių. Aišku, vaikas jų nenaudos „pagal instrukciją“, bet jis pradės pažintį su dėliojimu, rūšiavimu, statymu.
Svarbu ne skubinti, o stebėti. Jei vaikas vis dar labiausiai nori kramtyti ir barškinti, nereikia jo versti į „užduotis“. Jei jis jau ieško veiklos, tu gali duoti jam paprastesnį, bet ilgesnio laikotarpio žaislą.
Kaip suprasti, kad pirkinys buvo geras
Geras žaislas kūdikiui dažniausiai atpažįstamas labai greitai. Tu matai, kad vaikas prie jo grįžta. Ne todėl, kad jis mirksi ar groja, o todėl, kad jis įdomus rankoms ir akims. Ir tau nereikia kas penkias minutes „pristatyti“ žaislo iš naujo.
Jei dabar renkiesi lavinamieji žaislai kūdikiams, galvok apie vieną dalyką: ar kūdikis galės su tuo gyventi kasdien. Ar jis su tuo žais, kai tu šalia gamini, kai tvarkai, kai tiesiog nori išgerti kavos.
