Ryte veidrodyje matau skirtingus save – kas dieną vis kitokį. Kartais tai verslininkas, kartais – kūrėjas, kartais – tėvas ar draugas. Bet visus juos jungia vienas bruožas: aiškus žvilgsnis į pasaulį ir į save.
Pirmadienio veidas: Strategas
Jonui pirmadieniai visuomet prasideda tuo pačiu ritualu. 6:30 skamba žadintuvas, 6:45 – pirma kava, 7:15 – pirmas šios savaitės žvilgsnis į veidrodį. Čia jau prasideda transformacija – nuo privataus asmens iki žmogaus, kuris po valandos žengs į susitikimų salę, kur jo lauks investuotojai.
„Kiekvienas sėkmingas projektas prasideda nuo detalių,” – Jonas šypteli sau veidrodyje, koreguodamas barzdos liniją. „Kai žinai, kad atrodai taip, kaip nori atrodyti, lengviau išlikti savimi net sudėtingiausiose derybose.”
Prieš mėnesį Vilniaus senamiesčio širdyje Jonas atrado vietą, pakeitusią jo požiūrį į savęs priežiūrą. Tą pirmadienį derybos užsitęsė ilgiau nei tikėtasi, todėl jis vėlavo į kitą susitikimą. Reikėjo greitos transformacijos, ir draugas rekomendavo užsukti į Vyriška Kirpykla Vilniuje. Tai, ką Jonas planavo kaip greitą apsilankymą, virto savotiška epifanija.
Antradienio veidas: Mentorius
Antradieniais Jonas dėsto universitete. Verslo strategijos paskaita studentams – vienas mėgstamiausių jo savaitės momentų. Tačiau keisčiausia, kad studentai dažnai komentuoja ne tik jo žinias, bet ir stilių.
„Profesoriau, kaip jums pavyksta visada atrodyti taip, lyg ką tik žengėte iš žurnalo viršelio?” – kartą paklausė antro kurso studentas po paskaitos.
Jonas nusijuokė. „Galbūt todėl, kad savo išvaizdą vertinu kaip dar vieną komunikacijos priemonę. Ji kalba už tave, net kai tu tyli.”
Prisimindamas savo jaunystę, Jonas mąsto apie tai, kaip pasikeitė vyriškumo samprata Vilniuje. Dar prieš dešimtmetį mintis, kad vyras galėtų atvirai kalbėti apie rūpinimąsi savimi, būtų sukėlusi šypseną. Šiandien tai tampa profesinio įvaizdžio dalimi.
Trečiadienio veidas: Kūrėjas
Trečiadienį Jonas pasilieka kūrybai. Šalia pagrindinio darbo, jis rašo – esė apie šiuolaikinį verslą, kultūrą ir miesto transformaciją. Įkvėpimo dažnai ieško vaikščiodamas po miestą, stebėdamas, kaip keičiasi Vilniaus veidai.
„Miestas yra didžiulis organizmas, kuriame kiekvienas pastatas, kiekviena erdvė atspindi kolektyvinius mūsų troškimus ir baimes,” – rašo jis savo naujausios esė juodraštyje. „Tai, kokias vietas mes kuriame ir kokias renkamės, daug pasako apie tai, kas mes esame.”
Jono dėmesį patraukė tendencija, kad šiuolaikiniame Vilniuje atsiranda vis daugiau erdvių, kur tradicinės vertybės susijungia su moderniomis. „Urbanistinėje aplinkoje mes ieškome autentiškumo, bet kartu norime išlikti šiuolaikiški,” – mąsto jis, prisimindamas savo pirmąjį apsilankymą vietoje, kur buvo atkurtas tradicinis vyrų plaukų kirpimo ir skutimo ritualas.
Ketvirtadienio veidas: Partneris
Ketvirtadienio vakarą – vakarienė su žmona. Tai tradicija, kurios jiedu laikosi jau beveik dešimtmetį. Jokių telefonų, jokių darbo pokalbių – tik jie du ir pašnekesys apie viską ir apie nieką.
„Tu kitaip atrodai,” – sako ji vieną ketvirtadienį, žvelgdama į jį per vyno taurę.
„Tikrai? Kaip kitaip?” – klausia Jonas.
„Negaliu tiksliai įvardinti… Atrodo, kad labiau esi savimi,” – nusišypso ji.
Jonas susimąsto apie šiuos žodžius. Jis niekada nemąstė apie savo išvaizdos pokyčius kaip apie būdą „labiau būti savimi”. Bet galbūt taip ir yra – mes ieškome išorinių transformacijų, kad labiau priartėtume prie to, kuo jaučiamės esantys viduje.
Penktadienio veidas: Kolega
Penktadienį – paskutinis savaitės susitikimas su komanda. Jonas vertina šiuos susitikimus kaip galimybę ne tik aptarti savaitės rezultatus, bet ir stiprinti ryšį tarp kolegų. Jis pastebi, kaip per pastaruosius mėnesius pakito jo santykis su jaunesniais kolegomis.
„Niekada negalvojau, kad pokalbis apie barzdos formavimo technikas gali virsti diskusija apie tai, kaip svarbu išlaikyti tradicinius amatus skaitmeniniame amžiuje,” – juokiasi jis, prisimindamas neseniai vykusią diskusiją biure.
Vienas jaunesnių kolegų prasitarė apie savo senelio pasakojimus, kaip tarpukario Vilniuje vyrų kirpyklos buvo svarbios bendruomenių susibūrimo vietos. „Tai buvo lyg klubai, kur diskutuodavo apie politiką, meną, sportą – vietas, kur formavosi visuomenės nuomonė,” – dalijosi jis.
Jono nuostabai, šis pokalbis paskatino platesnę diskusiją apie tai, ko šiandien trūksta moderniame bendravime – tikro, nepavėluoto žmogiško kontakto.
Šeštadienio veidas: Tėvas
Šeštadienį Jonas veda sūnų į futbolo treniruotę. Septynmetis Matas – jo pasididžiavimas ir džiaugsmas. Po treniruotės jie visada užsuka į ledainę, o kartais – ir pasivaikščioti po miestą.
„Tėti, o kodėl tu kas savaitę eini į tą vietą, kur tau tvarkys plaukus?” – netikėtai paklausia Matas vieną šeštadienį.
Jonas akimirką susimąsto. „Matai, sūnau, tai yra vieta, kur galiu šiek tiek pabūti su savimi ir pasiruošti naujai savaitei. Ten dirba žmonės, kurie išmano savo amatą, ir aš juos gerbiu už tai.”
„Ar galėčiau kada nors eiti kartu?” – paklausia Matas.
„Žinoma. Kai būsi šiek tiek vyresnis, nuvesiu tave. Ten yra daug istorijos,” – atsako Jonas, galvodamas apie tai, kaip svarbu perduoti pagarbą tradicijai ir kokybei.
Sekmadienio veidas: Savasis aš
Sekmadienį Jonas sau. Vaikštant pajūriu ar miško takeliu, mintys klajoja laisvai. Jis mąsto apie savo savaitę, apie skirtingus vaidmenis, kuriuos tenka atlikti, ir apie tai, kaip jie visi yra jo dalis.
„Mes visi nešiojame skirtingas kaukes, priklausomai nuo aplinkybių. Bet svarbiausia – kad po jomis išliktume savimi,” – mąsto jis, prisiminęs žmonos žodžius.
Grįždamas namo, jis sustoja prie nedidelio veidrodžio koridoriuje. Rytoj vėl prasidės nauja savaitė, nauji vaidmenys ir nauji veidai. Bet kažkas išliks nepakitę – aiškus žvilgsnis, kuriame atsispindi savęs pažinimas.
Epilogas: Transformacijos anatomija
Jonui, kaip ir daugeliui šiuolaikinių vyrų, kelionė link savęs prasidėjo nuo išorinių detalių. Nuo sprendimo labiau rūpintis savo išvaizda. Nuo netikėto atradimo, kad tradiciniai vyriški ritualai gali tapti atspirties tašku gilesniems pokyčiams.
Šiuolaikiniame Vilniuje, kur susipina istorija ir inovacijos, tradicija ir modernumas, vyrai atranda naujus būdus išreikšti save. Tai nebėra vien funkcinis poreikis atrodyti tvarkingai – tai tampa savęs pažinimo kelione.
Jonas dažnai mąsto apie tai, kaip nedidelis sprendimas – apsilankyti vietoje, kur rūpestis vyro išvaizda yra pakylėtas iki meno lygio – tapo katalizatoriumi platesniam savęs suvokimui. Kaip vieta, kurioje atgaivinamas tradicinis amatas, padėjo jam geriau suprasti save ir savo vaidmenį nuolat besikeičiančiame mieste.
„Galbūt tiesa, kad kelionė į save prasideda nuo žvilgsnio į veidrodį,” – šypteli jis sau. „Bet ne todėl, kad išvaizda yra svarbiausia. O todėl, kad mokydamiesi rūpintis tuo, ką matome išorėje, mes pradedame labiau vertinti tai, kas yra viduje.”
