Niekas neplanuoja pasiklysti. Niekas neketina sušlapti iki siūlo, kai prognozė rodė saulę. Ir tikrai niekas nesitiki, kad trumpas pasivaikščiojimas miške pavirs trijų valandų orientavimosi iššūkiu. Bet tokie dalykai nutinka – ir dažniau, nei norėtųsi pripažinti.
Netikėtumų anatomija
Dauguma incidentų gamtoje prasideda ne nuo dramatiškų situacijų, o nuo smulkių klaidų. Telefono baterija išsikrauna greičiau nei tikėtasi. Takas po lietaus tampa neatpažįstamas. Saulė nusileidžia anksčiau nei planavote, nes miške temsta greičiau nei atviroje vietoje.
Patyrusieji žygeiviai tokius dalykus vertina ramiai – ne todėl, kad jie drąsesni, o todėl, kad turi planą B. Pasiruošimas nenumatytoms situacijoms nėra paranoja. Tai paprasčiausias suaugusio žmogaus racionalumas: jei eini į aplinką, kurios nekontroliuoji, turėk bazinį saugumo minimumą.
Trys dalykai, kuriuos verta mokėti kiekvienam
Pirma – orientavimasis be telefono. Kompasas ir popierinis žemėlapis atrodo senoviškai, bet jie neišsikrauna ir neužstringa. Pagrindiniai principai – kaip nustatyti šiaurę, kaip sekti azimutą, kaip naudoti orientyrus – išmokstami per valandą ir lieka visam gyvenimui.
Antra – ugnies kūrimas. Net vasarą naktis miške gali būti šalta, o ugnis reiškia šilumą, galimybę išdžiovinti drabužius, pavirti vandenį ir duoti signalą. Žiebtuvėlis yra minimum, bet patikimesnis variantas – ugnies skeltuvas su magnio strypeliu, veikiantis bet kokiomis sąlygomis.
Trečia – pirmoji pagalba. Ne visos traumos gamtoje yra dramatiškos – dažniausiai tai nubrozdinimai, išnirimai ir vabzdžių įkandimas. Bet žinoti, kaip tvarstyti, kaip atpažinti hipotermijos požymius ir kada skambinti pagalbos numeriu – būtina.
Kai kuriose organizacijose tokius įgūdžius perduoda renginiai įmonėms gamtinėje aplinkoje – tai ne tik komandos stiprinimas, bet ir praktinių žinių perdavimas, kurias dalyviai naudoja vėliau asmeniniame gyvenime.
Minimalus rinkinys, maksimalus ramumas
Egzistuoja toks principas: geriau turėti daiktą ir jo neprireikti, nei prireikti ir neturėti. Lauko rinkinys nebūtinai reiškia didžiulę kuprinę su dešimtimis daiktų. Dažnai pakanka kelių kompaktiškų priemonių, kurios tilptų į striukės kišenę.
Pirmoje vietoje – šviestuvas arba prožektorius. Tamsa miške ateina greičiau nei mieste, o be šviesos net trumpas atstumas iki kelio tampa rimtu iššūkiu. Toliau – daugiafunkcis peilis, vandeniui atspari virvė ir avarinis švilpukas. Visa tai kartu sveria mažiau nei pusė kilogramo.
Kas nori sistemiškesnio požiūrio, gali apsvarstyti gatavus rinkinius, kuriuose pagrindiniams atvejams reikalinga išgyvenimo kuprinė jau sukomplektuotair supakuotakompaktiškai. Tokiu atveju nereikia galvoti, ko trūksta – tiesiog meti į kuprinę ir eini.
Pasiruošimas kaip įprotis
Svarbiausia mintis – pasiruošimas turėtų tapti automatiniu veiksmu, kaip saugos diržo užsisegimas. Ne todėl, kad kažkas baisaus tikrai nutiks, o todėl, kad žinojimas, jog esi pasiruošęs, leidžia mėgautis gamta be fone zyziantio nerimo.
Geriausia pradžia – kitas savaitgalis. Tiesiog paimkite tai, ką turite, išeikite į artimiausią mišką ir pabandykite. Po pirmo karto suprasite, ko trūksta, kas nereikalinga ir kokie jūsų asmeniniai prioritetai gamtoje. Patirtis – geriausia mokytoja, bet tik tada, kai leidžiate jai jus mokyti.
