Kai pernai suskaičiavau, kiek kartų per dieną pažvelgiu į telefoną, skaičius buvo 127. Ne todėl, kad man kas nors skambino ar rašė ką nors svarbaus. O todėl, kad telefonas pyptelėdavo, vibruodavo arba tiesiog rodydavo raudoną skaičiuką ant programėlės – ir aš automatiškai tikrindavau.
Vieną vakarą išjungiau visus pranešimus, išskyrus skambučius. Visus. Ir kitą rytą pajutau kažką, ko nebuvau pajutęs labai seniai – ramybę.
Kaip atrodė anksčiau – nuolatinis trukdžių srautas
Kiekvienas pyptelėjimas reiškė pertrauką. Ne didelę – gal trijų sekundžių žvilgsnį. Bet po to smegenyse vyksta procesas, vadinamas dėmesio persijungimu – ir grįžti prie to, ką dariau, užtrukdavo nuo keliasdešimt sekundžių iki kelių minučių. Per dieną šie maži trikdžiai sudaro valandas prarastos koncentracijos.
Blogiausia – neapibrėžtumas. Smegenys nežino, ar kitas signalas bus svarbus, ar ne. Todėl jos nuolat laukia – „dėl visa ko.” Šis laukimo režimas yra chroniškas, tylus stresas, kuris niekada visiškai neatleidžia. Jūs galite to nepastebėti – bet jūsų nervų sistema pastebi.
Pranešimai iš socialinių tinklų, reklaminiai pranešimai, programėlių ženkleliai – visa tai sukuria iliuziją, kad esate užimtas. Bet iš tikrųjų – esate tik nuolat pertraukiamas. Tai visiškai skirtingi dalykai.
Kas pasikeitė – kai telefonas nustojo reikalauti dėmesio
Pirmas pokytis – pokalbiai. Kai telefonas nebepypsėjo kas minutę, pradėjau klausytis žmonių iki galo. Ne todėl, kad anksčiau nebūčiau norėjęs – o todėl, kad dabar niekas netraukė akių į šoną.
Antras – darbas. Užduotys, kurios anksčiau užimdavo valandą, dabar baigiasi per keturiasdešimt minučių. Ne todėl, kad dirbau greičiau, o todėl, kad nebebuvo pertraukų. Koncentracija, kuriai anksčiau reikėjo pastangų, dabar tiesiog vyko savaime.
Trečias – nuotaika. Tas tylus, nuolatinis neapibrėžtumas dingo. Telefonas guli ant stalo ir tyli. Kai noriu – patikrinu. Kai nenoriu – jis manęs netrukdo. Kontrolė grįžo pas mane.
Trys žingsniai – ir telefonas vėl tarnauja jums
Pirma – peržiūrėkite pranešimus ir palikite tik tuos, kurie tikrai svarbūs: skambučiai, šeimos žinutės, kalendoriaus priminimai. Visa kita – išjunkite. Socialiniai tinklai, naujienos, reklamos – jie palauks.
Antra – nustatykite du ar tris patikrinimo langus per dieną. Ryte, per pietus, vakare. Tarp jų – telefonas neegzistuoja. Žinutės niekur nedingsta – tiesiog jas peržiūrite tada, kai jums patogu, ne tada, kai programėlė nusprendžia.
Trečia – išjunkite ženklelius – tuos raudonus skaičiukus ant programėlių ikonų. Jie sukurti tam, kad jus trauktų. Ne tam, kad jums padėtų. Kiekvienas raudonas skaičiukas yra psichologinis kabliukas, suprojektuotas taip, kad jaustumėte, jog kažką praleidžiate. Realybėje – dažniausiai nepraleidžiate nieko, kas negalėtų palaukti valandos.
Laikui bėgant šis požiūris keičia ne tik santykį su telefonu – jis keičia santykį su laiku. Diena pradeda jaustis kaip jūsų, o ne kaip nuolatinis reagavimas į svetimų žmonių poreikius.
O aš dabar telefoną patikrinu apie trisdešimt kartų per dieną. Nuo 127 iki 30. Ir svarbiausia – pats nusprendžiu, kada.
