Dauguma mano, kad kempinės spalva — tik dizainas. Paimi, kokia po ranka.
Iš tikrųjų spalva dažnai kai ką pasako. Būtent kietosios, šveitimo pusės atspalvis rodo, kokia ji abrazyvi — ir kokiems indams tinka.
Ką reiškia kempinės spalva
Kempinę sudaro dvi dalys: minkšta sugerianti ir kietas abrazyvas. Pastarojo spalva ir yra užuomina.
Žalia — pati šiurkščiausia. Ji skirta stipriai prisvilusiems puodams ir sudžiūvusiems riebalams. Bet subtilius paviršius ji braižo, tad keptuvėms su danga, stiklui ar keramikai netinka.
Mėlyna — vidutinio kietumo. Susidoroja su kasdieniais riebalais nepažeisdama daugumos paviršių, tinka kasdieniam naudojimui.
Geltona — universali, vidutinė. Tinka beveik viskam, tik ne stipriai prisvilusiems ar sudžiūvusiems likučiams.
Raudona — minkščiausia. Ji nebraižo net trapiausių paviršių, tad skirta kristalui, porcelianui, plonam stiklui.
„Pas mane virtuvėje guli dvi — žalia puodams ir raudona taurėms”, — paaiškino Lina. „Nuo tada nė vienos taurės nesubraižiau.”
Vienas niuansas: tikslus spalvų kodas priklauso nuo gamintojo, tad pirmą kartą verta žvilgtelėti ir į pakuotę.
Kaip prižiūrėti, kad netaptų bakterijų lizdu
Kempinė — drėgna ir šilta. Idealios sąlygos bakterijoms, jei ja nesirūpini.
Po kiekvieno naudojimo gerai išplaukite po tekančiu vandeniu ir stipriai išspauskite. Nepalikite jos gulėti vandenyje ar ant šlapio paviršiaus.
„Blogiausia — palikti kempinę kriauklėje mirkti”, — pridūrė Lina. „Ryte ji jau dvokia.”
Džiovinkite vėdinamoje vietoje — ant stovelio ar kriauklės krašto. Tik ne ant radiatoriaus: šiluma gadina jos struktūrą.
Kada ją mesti lauk
Kempinė — vienkartiškesnė, nei atrodo. Ją keisti reikia reguliariai.
Įprastai — kas 2–3 savaites. Anksčiau, jei ima nemaloniai kvepėti, tampa lipni ar keičia spalvą. Tokie ženklai reiškia, kad joje jau veisiasi mikrobai.
„Sena kempinė ne valo, o tepa”, — sakė Lina.
Taisyklė paprasta. Spalvą rinkitės pagal indus ir teršalą, prižiūrėkite kasdien, o vos pajutę kvapą — keiskite. Švari virtuvė prasideda nuo to daikto, apie kurį galvojame mažiausiai.
