Mieli vaikai, žinau, kad kai paskelbėme apie savo sprendimą, jums atrodė, kad išprotėjome. Septyniasdešimtmečiai parduoda keturių kambarių butą Žirmūnuose ir kraustosi į kažkokį namelį Molėtų rajone? Mama galvojo, kad tėtis susitrenkė galvą. Tėtis galvojo tą patį apie mamą.
Praėjo dveji metai. Norime papasakoti, kaip viskas susiklostė.
Kaip viskas prasidėjo
Butą Žirmūnuose turėjome trisdešimt penkerius metus. Jūs ten užaugote. Bet kai išsikraustėte, liko keturi tušti kambariai, kuriuos reikėjo šildyti, valyti ir prižiūrėti. Laiptinėje – triukšmingi kaimynai. Automobilį pastatyti – problema. Liftas sugedęs kas antrą savaitę.
Vieną vakarą mama pasakė: „O jei parduotume viską ir nusipirktume kažką prie ežero?” Pirma mintis buvo – beprotybė. Antra mintis – o kodėl ne?
Ieškojimas
Tradicinį namą atmėtėme iš karto. Per seni esame statybų stresui. Pažįstami statėsi dvejus metus ir per tą laiką abu paseno dešimčia metų.
Tada radome tai, ko ieškojome – moduliniai nameliai. Namas, kuris atvežamas beveik paruoštas gyventi. Be rangovų, be ginčų, be kasmet augančių sąmatų.
Nuvažiavome pasižiūrėti į gamyklą. Pamatėme, kaip tie nameliai atrodo iš tikrųjų – ne konteineriai, kaip įsivaizdavome, o tikri maži namai su dideliais langais ir mediniais fasadais.
Sprendimas
Pardavėme butą už 165 000 eurų. Už 14 000 nusipirkome sklypą Molėtų rajone – 15 arų su vaizdu į ežerą. Už 58 000 užsisakėme 70 kvadratų namelį su dviem miegamaisiais, erdvia svetaine ir terasa.
Iš viso išleidome apie 85 000 eurų. Liko 80 000 santaupoms ir netikėtumams.
Procesas
Sutartį pasirašėme kovą. Gegužę pastatė pamatus – sraigtinius polius, kurie per dieną buvo paruošti. Liepą atvežė patį namelį. Rugpjūtį jau gyvenome.
Jokių ginčų su rangovais. Jokių papildomų sąskaitų. Jokio streso – na, beveik jokio.
Gyvenimas po dvejų metų
Ryte atsikėlę geriame kavą terasoje ir žiūrime į ežerą. Vakare – pasivaikščiojimas mišku. Kaimynai – geri žmonės, bet pakankamai toli, kad nereikėtų kasdien kalbėtis.
Šildymas per žiemą – 70 eurų per mėnesį, ne 200 kaip bute. Oro kokybė – net nepalyginsi. Tyla – pamiršome, kaip ji skamba.
Kai prireikia į miestą – valanda kelio. Kartą per savaitę nuvažiuojame apsipirkti, aplankyti gydytojo, susitikti su draugais. Užtenka.
Trūkumai
Yra. Greitoji pagalba atvažiuotų ilgiau nei mieste – bet kol kas nereikėjo. Anūkams pirmą kartą atrodė nuobodu – bet dabar jie maldauja vežti „pas senelius prie ežero”. Kai kas suserga, reikia važiuoti į miestą – bet sergame rečiau nei gyvenome ten.
Esmė
Vaikai, žinau, kad jums vis dar keista. Bet mes laimingi. Tikrai laimingi.
Ir jei kada susimąstysite apie savo ateitį, prisiminkite: kartais beprotiški sprendimai yra patys protingiausi.
Su meile, Mama ir Tėtis
