Šaldytuvo duryse — tuščias kečupo buteliukas. Svečiai jau prie stalo. Mėsa ant lėkštės prašosi padažo.

Nueinu į kiemą. Nuo alyčios šakos nusuku saują raudonų vaisių. Po dvidešimties minučių ant stalo stovi padažas, kurio niekas neatpažįsta.

„Iš ko šitas?” — braukydamas lėkštę klausia svečias.

„Iš to, kas byra po medžiu,” — atsakau.

Lietuvoje alyčia auga vos ne kiekvienoje sodyboje. Dažnas net nežino, ką su ja daryti — vaisiai nubyra po medžiu ir supūva. O iš jų išeina bene geriausias namų padažas, kokį teko ragauti. Gruzijoje jis vadinamas tkemali. Pas mus — tiesiog „tas, kur vietoj kečupo”.

Kodėl alyčia, o ne pomidorai

Kečupas saldus ir vienodas. Alyčia — gyva. Ji turi natūralios rūgšties ir tos laukinės notos, kurios joks buteliukas neturi.

„Pomidoras padažą daro minkštą. Alyčia jį daro aštrų,” — kartą sakė kaimo šeimininkė, iš kurios ir pasigavau šį būdą.

Ta rūgštelė ne užgožia mėsą, o ją pakelia. Todėl padažas taip tinka prie keptos mėsos, žuvies ar tiesiog prie bulvių. Vienas dubenėlis pakeičia tris skirtingus pagardus iš parduotuvės.

Kaip išverda per dvidešimt minučių

Metodas trumpas.

Alyčias nuplauti ir sudėti į puodą. Užpilti truputį vandens — tiek, kad tik dengtų dugną. Užvirinti ir palaikyti, kol vaisiai suminkštėja ir ima sprogti.

Tada mišinį pertrinti per sietelį. Kauliukai ir odelės lieka, o į puodą grįžta tik vientisa, soti masė.

Į ją — sutrintas česnakas, druska, žiupsnelis cukraus. Ir žolelės: šviežia kalendra, mėta. Kas mėgsta aštriau — gabalėlis aitriosios paprikos be sėklų.

Virti dar dešimt, penkiolika minučių, nuolat maišant. Padažas turi sutirštėti ir sublizgėti. Kai šaukštas palieka takelį dugne — padažas paruoštas.

Karštą supilti į švarius stiklainius. Atvėsus — į šaldytuvą, kur išsilaiko kelias savaites.

Klaidos, dėl kurių padažas nepavyksta

Pirma klaida — per daug vandens. Padažas tada būna skystas ir bespalvis. Vandens reikia tik tiek, kad vaisiai neprisviltų.

Antra — česnakas dedamas per anksti. Ilgai verdamas jis apkarsta. Todėl česnaką dėti pabaigoje, jau į masę.

Trečia — žolelės beriamos verdant. Jos praranda kvapą. Šviežią kalendrą ir mėtą įmaišyti visai gale, nukėlus puodą nuo ugnies.

„Padažas turi kvepėti sodu, ne puodu,” — pridūrė šeimininkė.

Ir dar viena smulkmena, kuri viską keičia: jei šviežios alyčios neturi, tinka net vaisiai iš kompoto. Tik tada cukraus dėk mažiau — kompotas jau saldus.

Tą vakarą svečiai išvalė padažo dubenėlį iki dugno. Kečupo niekas nepasigedo. Kitą kartą, kai jūsų buteliukas ištuštės, neik į parduotuvę — eik į kiemą. Sauja alyčios, dvidešimt minučių, ir ant stalo atsiras kažkas, ko iš buteliuko neišpilsi.